Kultūrinis turizmas Lietuvoje į nuoseklią sistemą nėra išsivystęs, o kultūros ir meno sektoriuje kultūrinis turizmas – menkai teišnaudota sritis. Trūksta bendrų iniciatyvų, keitimosi žiniomis, patirtimis, tarpinstitucinio bendradarbiavimo. Tyrime siekiama parodyti turizmo ir kultūros bei meno sektorių jungčių galimybes, siekiant bendro ekonominio ir sociokultūrinio efekto. Straipsnis analizuoja kultūrinio turizmo sampratos ir suvokimo aspektus, galimas kultūrinio turizmo plėtros kryptis. Rekomenduojama kultūrinio turizmo sričių klasifikacija, kaip galimas vadybos modelis, įgalinantis praktinį pritaikomumą. Viena iš penkių kultūrinio turizmo sričių – parodos, festivaliai ir kiti renginiai – tiriama išsamiai, atskleidžiamas potencialas, funkcionavimo perspektyvos.
Šiandien susiduriame su situacija, kai turizmo sektorius nuolat sparčiai auga. Skaičiuojama, kad bendras tarptautinių turistų skaičius iki 2030 m. sieks 1,8 milijardo. Šiuo tyrimu siekiama įvertinti turizmo poveikį ekonominiu, sociokultūriniu, aplinkosauginiu aspektais dabartinės turizmo apimties tendencijų kontekste. Taikomi mokslinės literatūros analizės, sintezės, statistinių duomenų analizės, situacinio modeliavimo metodai. Tyrimo apimtyje teigiamas ir neigiamas turizmo poveikis analizuotas išskiriant tris pagrindines dimensijas: ekonominę, sociokultūrinę bei aplinkosauginę. Neigiamo poveikio persvara ypač ryški aplinkosauginiu aspektu. Nuolat augantys turizmo mastai lėmė perteklinio turizmo sąvokos apibrėžtį. Daugelyje labiausiai lankomų pasaulio šalių metinis turistų skaičius viršija gyventojų skaičių. Pernelyg didelė turizmo apimtis stiprina neigiamą turizmo poveikį. Be abejo, siekiant išsaugoti palankią ekonominę, sociokultūrinę ir gamtinę aplinką, paskatinti turizmo teikiamą naudą ir minimizuoti neigiamą poveikį, turizmo reiškinys turi būti kontroliuojamas.