Sustainable destination management increasingly depends on the ability of tourism stakeholders to coordinate actions across fragmented
tourism supply chains. However, governance in tourism destinations is often characterised by dispersed responsibilities, uneven stakeholder engagement, and limited implementation coherence, creating barriers to integrated sustainability management. This article examines how governance fragmentation affects sustainable management at the destination. The study adopts an exploratory qualitative case study based on semi-structured expert interviews with key tourism supply chain stakeholders, including destination management organisations, tour operators, and accommodation and transportation sector experts. Thematic analysis was used to identify governance barriers and potential pathways for improvement. The findings reveal that governance fragmentation weakens sustainability implementation through dispersed accountability, uneven participation, and limited coordination across sectors. The study argues that stronger governance integration, clearer implementation structures, improved role clarity and shared monitoring practices are essential for advancing sustainable destination management.
This article analyses the theoretical foundations of consumer choice and equilibrium, emphasising the multifaced factors that influence consumer behaviour. Key factors such as individual preferences, income levels, pricing of goods and services, social media trends, advertising strategies, brand perception, and cultural influences are examined. The study aims to provide a comprehensive theoretical analysis of consumer choice theory, while identifying constraints like budget limitations, price fluctuations and substitution effects that impact decision-making. Furthermore, it explores consumer equilibrium within economic theory and its interplay with
various influencing variables. Recent market trends are investigated through scientific methodologies related to preferences, utility maximisation, income changes, and behavioural economics. Finally, the findings are contextualised within the sustainable tourism sector. This research contributes to a deeper understanding of consumer dynamics in contemporary markets, and offers insights for policymakers and businesses aiming for sustainability in their practices.
Kultūrinis turizmas Lietuvoje į nuoseklią sistemą nėra išsivystęs, o kultūros ir meno sektoriuje kultūrinis turizmas – menkai teišnaudota sritis. Trūksta bendrų iniciatyvų, keitimosi žiniomis, patirtimis, tarpinstitucinio bendradarbiavimo. Tyrime siekiama parodyti turizmo ir kultūros bei meno sektorių jungčių galimybes, siekiant bendro ekonominio ir sociokultūrinio efekto. Straipsnis analizuoja kultūrinio turizmo sampratos ir suvokimo aspektus, galimas kultūrinio turizmo plėtros kryptis. Rekomenduojama kultūrinio turizmo sričių klasifikacija, kaip galimas vadybos modelis, įgalinantis praktinį pritaikomumą. Viena iš penkių kultūrinio turizmo sričių – parodos, festivaliai ir kiti renginiai – tiriama išsamiai, atskleidžiamas potencialas, funkcionavimo perspektyvos.
Šiandien susiduriame su situacija, kai turizmo sektorius nuolat sparčiai auga. Skaičiuojama, kad bendras tarptautinių turistų skaičius iki 2030 m. sieks 1,8 milijardo. Šiuo tyrimu siekiama įvertinti turizmo poveikį ekonominiu, sociokultūriniu, aplinkosauginiu aspektais dabartinės turizmo apimties tendencijų kontekste. Taikomi mokslinės literatūros analizės, sintezės, statistinių duomenų analizės, situacinio modeliavimo metodai. Tyrimo apimtyje teigiamas ir neigiamas turizmo poveikis analizuotas išskiriant tris pagrindines dimensijas: ekonominę, sociokultūrinę bei aplinkosauginę. Neigiamo poveikio persvara ypač ryški aplinkosauginiu aspektu. Nuolat augantys turizmo mastai lėmė perteklinio turizmo sąvokos apibrėžtį. Daugelyje labiausiai lankomų pasaulio šalių metinis turistų skaičius viršija gyventojų skaičių. Pernelyg didelė turizmo apimtis stiprina neigiamą turizmo poveikį. Be abejo, siekiant išsaugoti palankią ekonominę, sociokultūrinę ir gamtinę aplinką, paskatinti turizmo teikiamą naudą ir minimizuoti neigiamą poveikį, turizmo reiškinys turi būti kontroliuojamas.