Klaipėdos universitetas

Austrų ekonomikos mokykla, parodžiusi, kad į vertę nebeturi būti žiūrima kaip į valdomą praeities išteklių kaštų, bet kaip į vertinimų, susijusių su ateities naudingumu, tenkinant vartotojo norus, išraišką, po XIX a. pabaigoje ekonomikos teorijoje įvykusios subjektyvistinės revoliucijos įsivyravusį „ekonominį subjektyvizmą“ susiejo su „alternatyvių kaštų požiūriu“. Straipsnio autorių nuomone, problema ta, kad austrų ekonomikos mokykla, kurdama ribinio naudingumo teoriją, ignoravo gamybos proceso analizę, vis dėlto ji buvo priversta tirti gamybos išlaidas, kurias verslininkas privalo įvertinti. Spręsdami šią problemą austrų maržinalistai sukūrė gamybos gėrybių teoriją, kuria pamėginta psichologizuoti gamybos kaštus ir traktuoti juos kaip tam tikrą naudingumą. Tada natūraliai kyla klausimas, kiek austrų ekonomistų nuostatos kaštų klausimu atitinka šiandieninės ekonomikos teorijos pozicijas? Taigi straipsnio tikslas – išsiaiškinti kaštų sampratos poziciją austrų ekonomikos teorijoje ir gamybos gėrybių bei kaštų analizėje. Siekiant šio tikslo pirmiausia išanalizuota austriškoji alternatyviųjų kaštų samprata. Toliau išnagrinėta gamybos gėrybių teorija austrų ekonomikos mokykloje. Straipsnis baigiamas austriškosios gamybos gėrybių bei kaštų analizės aptarimu. Jis parengtas taikant sisteminės mokslinės literatūros, bendrosios ir loginės analizės, lyginimo ir apibendrinimo bei abstrakcijos metodus.

The article examines the sermon of the famous early 19th century Lithuanian preacher Jurgis Ambroziejus Pabrėža (1771–1849) to East Prussian Catholics, named “Sermon on great Happiness”, given on the occasion of the Great Jubilee on June 29, 1827 in Drangauskine (near Tilsit). This is the only known sermon of J. A. Pabrėža given in Prussia. The language and spelling of this sermon differ from other texts of the same period. The word Gylukys (in German: das Glück) used in the title of the sermon indicates that the author was prepared to adapt the text to the addressee. The article examines which Prussian Lithuanian publications J. A. Pabrėža used to prepare the sermon in a language understood by the addressee.

Straipsnyje aptariama bibliotekų personalo kvalifikacijos tobulinimo problematika. Akcentuojamos pasaulinės tendencijos, kai ypač aktualios yra IRT kompetencijos ir jų tobulinimas, nes padeda bibliotekoms teikti šiuolaikiškas ir aktualias paslaugas, kurios tenkina lankytojų ar jų paslaugų vartotojų poreikius bei lūkesčius. Lietuvoje laikomasi tokio paties požiūrio, tik bibliotekininkų kvalifikacijos ir IRT kompetencijų tobulinimas kol kas fragmentiškas, nenuoseklus, neindividualizuotas ir vykdomas daugiausia projektinių uždavinių bei finansavimo pagrindu. Nėra kriterijų ir metodikų, kurios padėtų nustatyti, kokias IRT kompetencijas bibliotekininkas yra įgijęs ir kokio jos lygio, kaip atsižvelgiant į tai planuoti jo kvalifikacijos tobulinimą. Lietuvoje neatlikta tyrimų, kurie būtų įvertinę, kokios IRT kompetencijos aktualiausios bibliotekininkams pareigų aspektu, atliekant kasdienes darbo funkcijas, kokio jos turi būti lygio, atsižvelgiant į pareigas, koks IRT kompetencijų poveikis visapusiškai tobulinant kvalifikaciją. Siekiant gerinti Klaipėdos regiono bibliotekininkų kvalifikacijos tobulinimo procesą ir spręsti šias problemas, vykdytas kokybinis ir kiekybinis tyrimas. Šiame straipsnyje dėmesys sutelktas ties kokybiniu tyrimu, kuris leido nustatyti, kad bibliotekininkų IRT kompetencijoms vertinti galima adaptuoti ne bibliotekoms skirtą metodiką, ja remiantis pateikti svarbiausių visoms pareigybėms IRT kompetencijų sąrašą, į kurį įtrauktos ir kompetencijos, padedančios visapusiškai tobulinti kvalifikaciją. Kokybinio tyrimo rezultatai sudarė prielaidas vykdyti išsamesnį kiekybinį tyrimą. Pateiktos išvados ir rekomendacijos.

,,RES HUMANITARIAE“ XXIX numeryje pristatomi gana plataus spektro lingvistinių reiškinių tyrimai, taip pat etnologijos, etnomuzikologijos, literatūrologijos publikacijos.

Mokslo ir tikėjimo santykis, arba dialogas, ne visais amžiais buvo sklandus. Būta ir susipriešinimo, tam tikros kaktomušos, netgi didelių nesusipratimų ar nusivylimų. Bet tai jau praeitis. Šių dienų pasaulyje, kada taip pabrėžiama individo teisė į viską, – privatų gyvenimą, asmeninį pasirinkimą, darbą, gyvenimo būdą, religiją – tikėjimo išpažinimas tampa lyg savaime suprantama tolerancijos išraiška. Manytume, kad ateities pasaulis gali turėti viltį dėl ateities tik puoselėdamas tikėjimo vertybes, bent jau jų neignoruodamas, megzdamas dialogą su tuo, kas amžina, nepavaldu laiko tėkmei, materialumo trapumui. Kitaip žmogus savotiškai „apiplėštų“ pats save, gal net ir susinaikintų ar tiesiog tyliai išnyktų. Šviesios atminties šventasis popiežius Jonas Paulius II ypač pabrėžė tikėjimo ir mokslo svarbą. 1998 m. enciklikoje „Fides et Ratio“ teigė: „Šiandien tai dar aiškiau matyti, ypač susimąsčius apie tai, kad viena iš krikščionybės atneštų naujovių buvo visuotinės teisės pažinti tiesą pripažinimas. Griaudama rasines, socialines ir lyties sienas, krikščionybė nuo pat pradžių skelbė visų žmonių lygybę prieš Dievą. Iš to plaukianti pirmoji išvada susijusi su tiesos klausimu. Tiesos paieška ne be elitinio pobūdžio, kas buvo būdinga senovės žmonėms: kadangi kelias į tiesą atveria kelią į Dievą, jo niekam nevalia užginti. Yra daugybė kelių, vedančių į tiesą, kadangi krikščionybės tiesa turi išganomąją galią, galima rinktis bet kurį iš jų, jei tik jis veda į galutinį tikslą, tai yra į Jėzaus Kristaus Apreiškimą“ (Fides et Ratio, nr. 38).

Skaitytojams pristatome jau antrąjį „Mokslo ir tikėjimo dialogų“ numerį, kuris yra keletą metų leisto Klaipėdos universiteto žurnalo „Tiltai“ krikščioniškojo priedo tęsinys. Žmogus yra būtybė, atvira dialogui. Tik per kalbą jis įsisąmonina kitą asmenį, kartu ir patį save. Tik užmezgęs dialogą su Dievu, gali užmegzti santykį su Aukščiausiuoju. Krikščionys teigia, kad ši bendrystė peržengia istorijos ribą ir nusidriekia į amžinybę. Žmogaus išganymas yra ne kas kita kaip pats Dievas, turint omenyje faktą, kad nuo pat sukūrimo esame sutverti dėl jo. Gyvenimas ir mirtis įgyja prasmę tik tikint antgamtinį pasaulį, Dievo karalystę, kurią skelbė ir apie kurią mokė Jėzus Kristus.Šiame numeryje dominuoja KU Jono Pauliaus II krikščioniškųjų studijų centro darbuotojų publikacijos. Yra ir kitų mokslininkų straipsnių įdomiomis religinėmis temomis.

Skaitytojams pristatome jau trečiąjį Klaipėdos universiteto Jono Pauliaus II krikščioniškųjų studijų centro kuruojamą leidinį „Mokslo ir tikėjimo“ dialogai. Šįkart leidinyje dominuoja minėto centro darbuotojų publikacijos: vienos parašytos pačių autorių integraliai, kitos – su „Dvasinio konsultavimo ir asistavimo“ magistrantūros studijų programos absolventais. Tai puikus studijų ir mokslo integravimo pavyzdys. Kaip visada, šiuose straipsniuose ieškoma mokslo ir tikėjimo, religijos ir visuomenės, bendražmogiškųjų vertybių ir krikščioniškojo dvasingumo sąsajų. Tikra yra tai, kad šiandien mokslas pats vienas, kaip toks, negali išspręsti svarbių gyvenimo prasmės, laimės ir dorovės klausimų. Savotiškai teisus buvo F. Dostojevskis, romano „Broliai Karamazovai“ personažo Ivano lūpomis sakydamas: „Jeigu Dievo nėra, tada viskas galima.“ Jeigu nėra vienos tiesos, kuri pagrindžia, sakytume ontologiškai, visas kitas tiesas, vieno atskaitos taško, kuris pagrindžia visą žmogaus moralę, jo sąžinę, veiklą ir gyvenimą, jeigu nėra nieko, kas peržengtų mūsų šio gana mažo ir riboto empirinio pasaulio ribas, tai galiotų senovės romėnų pagonių šūkis: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime.“

Šiandien mokslo pasaulyje sutariama, kad mus supanti realybė nėra tik empirinė, ji turi ir ženklią dvasinio pasaulio erdvę, tai, ką krikščioniškoji teologija įvardija kaip transcendentinį pasaulį. Todėl atradimai negali būti tik fizikiniai, jie yra ir dvasiniai, kartais gal netgi reikšmingesni žmogaus gyvenimui už empirinio mokslo atrastus dėsnius.

Šiandienos visuomenė pasiruošusi tikėti šviesesne ateitimi ir tikėtis geresnių gyvenimo sąlygų, aukštesnio išsilavinimo, mokslo laimėjimų, puikiai besiklostančių politinių santykių, stabilesnės ekonominės situacijos, efektyvesnės medicinos ir kitų teigiamų pokyčių. Tačiau taip nutinka, kad kuo ilgiau žmonija gyvena istorijoje, tuo rečiau tie lūkesčiai pasiteisina arba iš viso nepasiteisina. Vis labiau nusiviliama politiniu gyvenimu, mokslu; iškrypsta visuomenės moralė, dorovė; medicina nepadeda išvengti mirties; ekonominė padėtis nepastovi (auga arba svyruoja bedarbystės lygis); žmonės vis labiau teršia gamtą, kol galų gale turbūt pradės nykti ir patys.