Klaipėdos universitetas

Straipsnyje, taikant Kinijos mokslų akademijosModernizacijos tyrimų centro pasiūlytą metodiką, apskaičiuota Lietuvosapskričių pirminė modernizacija 2000–2011 metais. Atliekant skaičiavimus,paaiškėjo, kad ši metodika lengvai adaptuojama ir galimá sėkmingai pritaikytitiriant Lietuvos regionų modernizacijos tendencijas. Nustatyta, kad įgyvendinant pirminę modernizacijąpirmiausia būtina sumažinti žemės ūkio sektorių ir užimtųjų žemės ūkyje dalį.Antra, reikia didinti švietimo aprėptis didinant studentų skaičiųaukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose. Tyrimo metu pasitvirtino autorių ex ante formuluota prielaida, kad modernizacijos sąvokos siaurinimas ikiinovacijų yra klaidinga nuostata. Inovacijas derėtų laikyti jau postmoderniomisvertybėmis. Bandymas ieškoti šių postmodernių vertybių tuose teritoriniuosevienetuose, kurie dar tik siekia modernizuotis, lemia neatitikimą tarpvyriausybės kuriamų plėtros strategijų ir vietinių raidos realijų.

The purpose of this research is to identify the entrepreneurship ecosystem in Malaysia based on PFP methodology from the Global Entrepreneurship Index (GEI). As one of the top performing economies in Asia, the Global Entrepreneurship Index (GEI) score of Malaysia stood in the ‘middle rank’ from 2012 to 2016 (ranked 46th out of 96 surveyed countries). The analysis has revealed that Malaysia has two strong pillars that are unique to the country, namely ‘human capital’ and ‘process innovation’. There are seven other pillars that did not perform well, namely, technology absorption pillar, high growth, risk capital, cultural support, product innovation, start-up skills, and internationalisation. In order to improve these areas, the Malaysian government needs to enact ‘supportive regulation’ for entrepreneurs, such as promoting entrepreneurs in external events, tax holidays, a less complicated business permit application process, ease of access to bank loans, and business training.

Straipsnyje nagrinėjamas labai specifinis, lietuvių mokslininkų netyrinėtas dokumentinio žanro tipas – lietuviškas etnografinis filmas. Remiantis etnografijos ir kinematografijos kūrimo principais analizuojamas etnografinio filmo savitumas, aptariama lietuviško etnografinio filmo istorinė raida, išskiriamos lietuviško etnografinio filmo kategorijos, nusakomos jų savybės. Dėl audiovizualinės kalbos etnografinis filmas laikomas unikalia ir savita vaizdinių kultūroje bei visuomenėje reprezentavimo priemone. Pastaraisiais dešimtmečiais naujosios technologijos ir jų inspiruoti kūrybiniai sprendimai keičia etnografinio filmo suvokimo ribas, kartu keisdami ir etnografinio filmo reprezentacinę vertę bei prasmę. Šiame straipsnyje sąvoka filmo reprezentacinė vertė vartojama kaip siekis paveikti filmo žiūrovą kameros užfiksuota kultūra, skatintant joje apsilankyti. Straipsnio tikslas – įvertinti lietuviškų etnografinių filmų reprezentacinę vertę ir prasmę, kurios analizuojamos iš etnologų pozicijos. Straipsnio tyrimo rezultatai rodo, kad šiuolaikinis lietuviškas etnografinis filmas sparčiai vystosi, jo gamyba intensyvėja, tačiau daugėja ir nekokybiškos produkcijos, kuri yra tik režisūrinės tikrovės versija, montažas, suponuojantis klaidingą Lietuvos kultūros reprezentaciją.