Mokslinio straipsnio tikslas – pristatyti kuriamą teorinį modelį, kuris apibūdintų pagrindinius mokyklų tobulinimo pasitelkus skaitmenines technologijas elementus ir leistų atskleisti mokyklų skirtumus bei nustatyti jų geriausią praktiką ir iššūkius. Modelis projektuojamas tokių teorijų, kaip, pvz., mokyklos tobulinimo, edukacinių inovacijų, besimokančios mokyklos, pagrindu, integruojant naujausias skaitmeninių technologijų vaidmens edukacijoje ir mokyklos vadyboje teorijas. Modelio pagrindą sudaro šeši pagrindiniai elementai, apibūdinantys inovatyvią skaitmeninę mokyklą: mokyklos vizija, lyderystė, mokymo(si) procesas, besimokanti bendruomenė, veiklos kokybės užtikrinimas, skaitmeniniai ištekliai. Ypatingas dėmesys skiriamas skaitmeninių technologijų taikymo galimybėms, atsakant į klausimą, kaip jos prisideda tobulinant pedagoginę ir vadybinę praktiką. Sukurtas inovatyvios skaitmeninės mokyklos teorinis modelis bus tolesnio tyrimo pagrindas, leisiantis mokykloms apmąstyti, suprasti ir tobulinti savo praktikas, siekiant pasitelkus skaitmenines technologijas siekti tvarių pedagoginių ir vadybinių pokyčių.
Dirbtinis intelektas vis labiau skverbiasi į mokyklas ir edukacijos procesą. Tad svarbu nustatyti, kaip jis gali padėti tobulinti mokymo(si) procesą. Šiame straipsnyje apžvelgiamos ir sisteminamos šiuolaikinės dirbtiniu intelektu paremtos edukacinės technologijos, atskleidžiant jų galimus privalumus ir trūkumus, kuriant personalizuotas mokymo(si) aplinkas. Siekiant išsikelto tikslo, taikytas mokslinės literatūros analizės metodas. Jo pagrindu skiriamos pagrindinės dirbtinio intelekto integravimo į edukacines technologijas tendencijos, jos išsamiai aptariamos. Teigiama, kad įvertinus dirbtinio intelekto privalumus ir galimybes edukacijoje, jis turėtų būti vertinamas kaip edukacijos praktiką transformuojantis procesas, kur būtina iš esmės persvarstyti pagrindinius vaidmenis. Svarbiausias efektyvaus dirbtinio intelekto naudojimo edukacijoje veiksnys – mokytojų raštingumas dirbtinio intelekto srityje.