Tiltai

Straipsnyje siekiama pagrįsti komunikacinės kompetencijos aktualumą socialinio darbo profesiniotapsmo procese. Atsižvelgiama į sąvokos socialinis sąsajas su ekonomikos, politikos kryptimis ir prioritetais, socialinio darbo pokyčiais praktikoje, pabrėžiant komunikaciją kaip veiklos bei patirtinio mokymosi galimybę ir šaltinį. Remiantis teorinės ir empirinės analizės rezultatais analizuojamas pagalbos šeimai procesas, akcentuojant galimybę plėtoti komunikacinę kompetenciją individualios intervencijos procese ar grupėje. Straipsnyje laikomasi mokymosi paradigmos ir socialinio įgalinimo metodologinių nuostatų, išryškinančių aktyvaus ir atsakingo veikėjo poziciją, bendradarbiavimo reikšmę, lemiančias profesinės veiklos sėkmę. Straipsnio pradžioje aptariamas dinamiškas ir nuolat kintantis socialinio darbo kontekstas, lemiantis tarpasmeninės komunikacijos trukdžius ir problemas, pagrindžiama komunikacinės kompetencijos plėtotės būtinybė. Analizuojant mokymosi konstruotiįgalinantį santykį su šeima teorines galimybes, aptariamas patirtinio mokymosi procesas, apibūdinama jo struktūra, dalyvių tarpusavio komunikacija, lemianti turinio konstravimą, naujų žinių kūrimą. Remiantis J. Eidukevičiūtės (2013) disertacinio tyrimo rezultatais, išryškinamos empirinės profesinioidentiteto formavimosi prielaidos, atskleidusios „pasilikimą“ pirminėje profesionalizacijos procesofazėje. Aktualizuojant komunikacinės kompetencijos plėtotę pagalbos šeimai procese, išryškinamiesminiai profesionalizacijos nuostatų realizavimo trukdžiai, nulemti socialinių darbuotojų ir šeimos, kaip kliento, komunikacijos problemų. Atskleidžiama eksperto praktiko arba supervizoriaus palydėjimo būtinybė patirtinio mokymosi procese, formuluojama įžvalga, kad toks palydėjimasįgalina praktiką pasitelkus refleksiją plėtoti savo, kaip socialinio darbuotojo, profesionalumą.