Res Humanitariae

2021 metais paminėjome Klaipėdos universiteto 30-metį. Universitetui

,,Folklorinių ansamblių kūrimasis, veikla ir mažlietuviškos tapatybės gaivinimas Klaipėdoje labai glaudžiai susijęs su 1971 m. Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos fakulteto, kuris 1975 m. tapo Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetais, įsteigimu. Klaipėdos fakultetuose folkloro pirmeivė, mokiusi lietuvių filologijos ir muzikos, vėliau lietuvių filologijos ir režisūros studentus, buvo kalbininkė Audronė Jakulienė-Kaukienė“ (L. Petrošienė. Lietuvininkų dainavimo tradicija XX a. antrojoje pusėje – XXI a. pradžioje. Tautosakos darbai, 61, 105).

Šių metų vasaros pradžioje sulaukiau netikėto skambučio iš Kyjivo – skambino man gerai pažįstamas ir gerbiamas menotyros daktaras, profesorius, Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos M. Rylskio Menotyros, folkloristikos ir etnologijos instituto (MFEI) Etnomuzikologijos skyriaus vedėjas, vyriausiasis mokslo darbuotojas Mychajlo Chaj. Jis be užuolankų paprašė mano pagalbos – išversti iš ukrainiečių į lietuvių kalbą ir Lietuvoje paskelbti jo tekstą apie vasario mėnesį, trečią naujo karo dieną, anapilin iškeliavusią savo Mokytoją, iškilią ukrainiečių etnomuzikolоgę Sofiją Josypivną Hrycą.

This article examines the symbolism of birds in the decoration of chests of drawers, based on material in the collection of the Department of Ethnic Culture and Anthropology of the Lithuanian National Museum, using material on Baltic sources of religion and mythology.

The article aims to show how cultural workers construct a place through both general historical moments of community life and through individual experience. This study used the methods of conversation, questionnaire, semi-structured and in-depth interview, and observational participation. The research reveals that the feeling of home is best revealed through the individual experience of each respondent in relation to other co-workers. Connected by local history,

At the end of the 19th century and the beginning of the 20th century, Lithuanians who had left for Western Europe and the United States were confronted with a new, modern world, where numerous diaspora centres with a press and organisations formed, and everyday life went on, relations with foreigners developed, and social activities evolved. Conflicts of a religious nature also arose, and the search for a national identity, political differentiation and other processes developed. These aspects of the new life were reflected in various forms in Lithuania as well, one of which was correspondence in the public sphere, in the press. The correspondence not only provided knowledge about Lithuanians in various countries, but also painted a picture of the diaspora and the environment in which they lived. The purpose of this paper is to find out what kind and content of correspondence by Lithuanians who emigrated to the West is found in the illegal Lithuanian press published in Lithuania Minor until 1904, and what trends in the new modern life are revealed in the content of communication from the USA, Great Britain and France.

Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti tradicinių gyvenamųjų pastatų pavadinimus, jų įvairovę, kilmę ir paplitimą latvių kalbos plote Lietuvos ir Latvijos pajūrio teritorijoje. Šį pasirinkimą lėmė ne tik istorinės kalbų sąveikos (latviškai kalbančios diasporos dab. Lietuvos teritorijoje) veiksnys, bet ir panašus gyvenimo būdas, susijęs su žvejyba. Tyrime taikyti aprašomasis, iš dalies istorinis ir kartografinis metodai. Analizuojama latviška medžiaga iš įvairių rašytinių šaltinių (iš viso 21). Gyvenamojo namo pavadinimai (nams, istaba, māja) ir jų reikšmės keitėsi kartu su paties objekto raida. Nors dalyje tiriamos teritorijos ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai kontaktai tarp lietuviškai ir latviškai kalbančių bendruomenių buvo svarbūs, ne visais atvejais lietuvių kalbos leksika perimta latviškai kalbančios bendruomenės (nebuvo perimti tokie gyvenamojo namo pavadinimai kaip butas ir troba).

Works of art that visualise historical events are very specific. The artists who create them are constantly faced with the dilemma of how far they can move from a realistic image in the work, and how to interpret a historical event so that it will be recognisable to the viewer, but at the same time maintain the innovativeness of the form and the pulse of the times. Artists were pushed into this dilemma by the era of Modernism and its principled desire to deny the importance of the storyline and the illustrative image. They had the choice of staying within the framework of conservative realism, or finding a way out. Therefore, this article seeks to reveal the solutions discovered by Modernist artists visualising events in Lithuanian history. The wide period (the 1930s and the 1990s) chosen for the study obliges us to single out the most outstanding examples, which do not adhere to a realistic view and the illustrative presentation of the event.

Straipsnyje lyginamas krikščioniškojo voto amato vaidmuo ikisovietinėje ir posovietinėje Ukrainoje. Voto tradicija Ukrainoje sovietmečiu apmirė ir atgimė tik iš dalies, o ne ypatingo amato lygmeniu, anksčiau paplitusiu įvairaus lygio juvelyrikos dirbtuvėse tiek miesto, tiek kaimo gyvenvietėse. Todėl šios tradicijos transformacija sovietų valdžios laikotarpiu reikalauja tolesnio giluminio tyrimo, atsižvelgiant į laipsnišką Ukrainos teritorijos įstojimą į SSRS.

The collective memory of people in the post-Soviet space preserves some stereotypes, and they have a certain influence on the cognitive process. For example, the focus on interfaith conflict, as well as silencing issues of constructive interaction, was a deliberate manipulation. The author set the goal of analysing intercultural contact between different ethnic groups in the religious practice of votive offerings in Ukrainian lands. The attribution of votive offerings preserved in museums in Ukraine shows that the tradition was widespread, but waned during the Soviet era.