Res Humanitariae

The article examines the consequences of the colllision of two different cultures and eras. It draws on the history of Tilsit as described by the German journalist and historian Ulla Lachauer in her narrative “The Bridge of Tilsit” (“Die Brücke von Tilsit”). Published in 1995, Lachauer’s work offers historical facts and personal impressions of a journey to Sovetsk (1990) in search of the traces of the old Tilsit, which, unexpectedly, led to the author’s discovery of a city marked by an astonishing and, at times, frightening hybridity. The article analyses elements of “The Bridge of Tilsit” that constitute a narrative about the intermingling of cultures and highlight the hybridity of a city previously situated in East Prussia and, today, in the Soviet enclave of Kaliningrad.

Seniai visiems žinomas posakis apie genio bei pasaulio margumą tinka ir šiam žurnalo numeriui. Dėl dviejų priežasčių: pirmoji – publikacijų autoriai – įvairių Lietuvos ir užsienio universitetų mokslininkai; antroji – septyni straipsniai skirti literatūros mokslų, kiek mažiau (keturi) – kalbotyros, vienas – kultūros istorijos problemoms aptarti; taip pat publikuojama viena recenzija ir vienos tarptautinės konferencijos apžvalga. Oponentai gali sakyti: kam toks margumynas, ar nebūtų prasmingiau leidinį paskirti įvairiapusei vienos mokslo krypties problemų analizei. Dar kartą primenu, jog žurnalo redakcijos kolegija nuo pat pirmojo numerio aiškiai apsisprendė: „RES HUMANITARIAE – Klaipėdos universiteto leidinys, skirtas humanitariniams mokslams. Jame skelbiami filologijos (kalbotyros ir literatūrologijos), filosofijos <...> moksliniai straipsniai, recenzuojami reikšmingesni mokslo veikalai, apžvelgiami svarbesni akademinio gyvenimo įvykiai (žr. RES HUMANITARIAE I. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007, 3). Taip liks ir ateityje.

Lietuvos tapsmas jūrine valstybe, kaip rodo istorinė retrospektyva ir šiandienos aktualijos, yra gana nelengvas, trūkinėjantis, bet labai įdomus ir reikšmingas procesas. Tik XX a. 3-iajame dešimtmetyje nepriklausoma Lietuvos valstybė įgijo platesnę geografiniu ir reikšmingesnę istoriniu bei ekonominiu požiūriais prieigą prie Baltijos jūros. Tai, regis, sudarė prielaidas spartesniam ir glaudesniam lietuvių priartėjimui prie jūros, jūrinio mentaliteto formavimuisi, kuris kol kas nėra sulaukęs deramo humanitarinių mokslų tyrėjų dėmesio. Kalbiniai ir kultūrologiniai jūros koncepto (konceptualiojo lauko) bei nuo jo neatsiejamo lietuvių jūrinio mentaliteto moksliniai tyrimai Lietuvoje tebėra užuomazgos būsenos. Šiame „Res humanitariae“ numeryje publikuojami moksliniai straipsniai, kuriuose tradiciniais ar moderniaisiais metodais tiriama jūros mentalinė kategorija, jos verbalinė ir neverbalinė raiška lietuvių ir kitų tautų kalbose bei įvairiose kultūros srityse. Publikacijos parengtos 2014 m. lapkričio 20–21 d. Klaipėdos universitete vykusioje tarptautinėje tarpdalykinėje mokslinėje konferencijoje „Tradicijos ir modernumo dermė: konceptas JŪRA kalboje ir kultūroje“ skaitytų mokslinių pranešimų pagrindu. 

Vienijanti žurnalo „Res humanitariae“ XVIII numerio ašis – baltų kalbų ir kultūrų tyrinėjimai. Didžiausią rinktinės dalį sudaro baltų kalbų istorijai skirti darbai. DALIOS JAKULYTĖS straipsnyje tęsiami „Knygos nobažnystės“ kalbos tyrimai, remiantis reliacine morfologijos duomenų baze: šįkart pristatoma būdvardžių kaityba. RAIMONDA MIKAŠAUSKIENĖ nagrinėja CVR tipo intarpinių ir sta kamieno veiksmažodžių morfologinę struktūrą XVI–XVII a. lietuvių raštijoje – chronologinę ir arealinę įvairuojančių formų distribuciją, struktūros pokyčių tendencijas ir jų motyvus. AUDRONĖ KAUKIENĖ ir DALIA JAKULYTĖ teikia dar vieną neseniai aptikto XV a. baltiško teksto, vadinamojo Kretos pėdsako, interpretaciją. ILONA NORVILAITĖ-KLIMIENĖ gretina lietuviško Kryžiaus ženklo pradžios struktūrą XVI–XVII a. Prūsijos ir LDK tekstuose ir šaltiniuose.

Studying Macedonian culture, we can not help noticing the particular role of folklore ensembles in fostering traditional music and dances, with a view to cherishing the national characteristics. This process is directed by the highest political bodies, which have disseminated the idea in a few spheres. Firstly, by means of actualization of certain matrices in the national folk ensemble Tanec, which was the benchmark followed by amateur ensembles. On the other hand, state television and radio MRTV, started broadcasting performances of folk music ensembles and programs with specific contents, i.e. where folklore prevailed. Analyzing the situation with the folk dance ensemble Tanec, we can notice that its Statute, as well as its first director Mr Manuel Chuchkov (senior political official) emphasized application, promotion and actualization of folklore in the context of socio-ideological engagement. Several papers written by Chuchkov, consider the usage of folk dances by placing them in historical and ideological contents. Such are the examples of folk dances from this period, into which drama elements are imputed, giving the dances specific historical features and being supposed to encourage patriotic feelings. Folklore used to be used as a tool in the socialist period, but it is still being actualized, in Macedonia nowadays.

The article studies history of formation and defines the main priorities in the activity of “the Union of the Ukrainian Professional Musicians in Lviv” during 1934–1939, in particular – in the activity of its performing section. New organizing methods in the preparation and conducting of the artistic events and formation of professional priorities and criteria have been characterized. Among more important aspects of “The Union of the Ukrainian Professional Musicians in Lviv” – organization of the thematic and jubilee concerts aimed at the active introduction of concert life in Lviv with the participation of the most brilliant Lviv composers and performers, organization and conducting of the performing contests, creation of music programs of the Ukrainian music on Lviv radio with the participation of the leading soloists-instrumentalists and chamber ensembles.

In the middle of the twentieth century, when European ethnomusicology started developing on the initiative of Bela Bartok, Filaret Kolessa and Stanislaw Lyudkevich, began to develop a methodology for the study of music dialects, the young Ukrainian scientist Volodymyr Hoshovsky joined the process. He went his own way. His innovative approach was to combine the work of related sciences: lingual geography and ethnomusicology. Ukrainian ethnomusicologist Vira Madyar-Novak examines the first publications of V. Hoshovsky in the context of music dialectology, expands and clarifies information about the early stage of his work.