Regional Formation and Development Studies

Straipsnyje analizuojami įmonių socialinės atsakomybės įgyvendinimo regioniniai skirtumai. Mokslininkų darbuose pripažįstama, kad įmonių socialinės atsakomybės įgyvendinimo skirtumai egzistuoja įvairiuose regionuose, atsižvelgiant į pabrėžiamus aspektus, įmonių socialinės atsakomybės sritis, teikiamas ataskaitas ir pan. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti įmonių socialinės atsakomybės regioninius skirtumus, regionus suskirstant pagal socialinius-ekonominius modelius. Europos valstybes susiskirsčius pagal socialinius-ekonominius modelius ir jas įvertinus, remiantis taikomais tarptautiniais standartais bei gairėmis, nustatyta, kad Rytų ir Vidurio Europos regionas atsilieka, kontinentinis ir skandinaviškasis regionai pirmauja pagal GRI ataskaitų teikimą. Viduržiemio jūros regionas išsiskiria mažų ir vidutinių įmonių aktyvumu teikiant GRI ataskaitas, diegiant SA8000 standartą ar dalyvaujant Jungtinių Tautų Pasaulinio susitarimo tinkle.

Regionams tampant ekonominio ir socialinio gyvenimo pagrindu, įmonės į savo veiklos strategijas turi įtraukti nacionaliniu ir regioniniupagrindu susiformavusias vertybes bei socialinius poreikius. Kompanijos, ypač tarptautinės, turi suderinti regioninę integracijąsu regionine atsakomybe. Straipsnyje analizuojama įmonių socialinės atsakomybės, kaip regioninės plėtros strategijų priemonės,koncepcija. Pagrindinė suformuluota išvada – įmonių veiklos rezultatai ir regionų išsivystymas yra glaudžiai susiję.

Straipsnyje nagrinėjama diskurso prasmė, derinant organizacijos ir jos darbuotojų vertybinius interesus. Atliktas tyrimas Lietuvos verslo organizacijoje atskleidė, kad vadovai, bandydami suderinti organizacijos ir jos darbuotojų vertybes, taiko tokius vadybos metodus, kurie nesuderinami su tikrąja diskurso praktika. Nepakeitus vertikalaus valdymo metodo į horizontalų, nesudarius galimybių visiems darbuotojams dalyvauti sprendimų priėmimo procese, diskurso vadovui neturint šios srities žinių, organizacijos vadovybė lieka su savo vertybiniais tikslais, kurių žemesniosios grandies darbuotojai nesupranta. Tai lemia nesusikalbėjimą, konfliktines situacijas ir bendro tikslo nematymą. Visų organizacijos darbuotojų mokymasis ir kasdienis žinių taikymas praktinėje veikloje padėtų lengviau priimti pokyčius, kurie yra būtini siekiant susiformuoti naują vertybinę orientaciją.

Darnia plėtra siekiama išsaugoti ne tik dabarties žmonijos, bet ir ateities kartų galimybes tenkinti savo poreikius, pagrįstus žmogaus vertybėmis. Siekdamas darnios plėtros, žmogus negali ignoruoti socialinių ir ekonominių aspektų, nes tai tampa jo gerovės pagrindu, kartu saugant gamtą su visais jos ištekliais. Ekologinis švietimas padeda suvokti esamos ekologinės problematikos, pasiekusios kritinį lygį, mastą ir pavojus. Dėl klaidingo požiūrio į ekologinį švietimą daugelis žmonių turi menkai išvystytą poreikį praktiškai spręsti ekologines problemas, nes požiūris į gamtą dažnai yra vartotojiškas. Siekiant formuoti ekologinį sąmoningumą, reikia žmonių, kurie išmanytų ekologiją, būtų racionaliai mąstantys, gebėtų priimti teisingus, pagrįstus sprendimus. Tai kelia naujus uždavinius švietimo sistemai, kurių sprendimas padės teigiamai keisti socialines ir ekologines sąlygas, politinį ir ideologinį gyvenimą. Švietimas, išryškinantis žmogaus dorybes, prisidedantis prie visuomenės raidos, suteikiantis žinių apie žmogaus savigarbą, charakterį ir socialinę elgseną, tampa akstinu gelbėti pasaulį. Ekologinio švietimo ir ekologinės kultūros potencialo derinys gali ir turi būti pagrindas, ugdant šiuolaikinio žmogaus sąmoningumą ir jo kūrybinę mąstyseną.