Klaipėdos universitetas

It is pointed in the article that a significant and relevant direction of new social sciences in the body of the problems of research into welfare states (in general) and in Central and Eastern European countries in particular, could be the investigation of the problem of compatibility and coherence between welfare state models and public administration models, to be more precise, examining if this relation is accidental or not. This problem of coherence between welfare state and public administration models has to be investigated empirically in subsequent research, as the author raises this problem firstly in this article theoretically.

The European Union data surveys give evidence of the growing trend of population ageing in the Member States. The aim of the study was to analyse the social structure of population in Latvia, Lithuania and Poland in comparison with the average population in the EU-27 and present recommendations for policy makers for further improvement of the social policy development in these countries. The authors used monographic method to study theoretical aspects of society aging and welfare and statistical data analysis of secondary data aggregated by Eurostat reports, Eurobarometer survey and databases of national institutions. The analysis of the society aging indicators in Latvia, Lithuania and Poland clearly shows that the policy makers of these countries so far have been mainly focusing on unpopular measures – either increasing taxes or raising the retirement age, which have caused citizens’ dissatisfaction with the existing social policy that does not provide any hopes for the existing and becoming pensioners to approximate to successful aging. The authors consider that the national institutions responsible for society’s welfare issues should further encourage socially innovative solutions by finding unusual ideas for obtaining multidimensional support, including the assistance provided by policy-makers and involving local agents to enhance inclusion of the aged population in the labour market, especially in creating jobs for themselves, being able to retain employment as temporary workers or being encouraged to work in other professions.

Darnia plėtra siekiama išsaugoti ne tik dabarties žmonijos, bet ir ateities kartų galimybes tenkinti savo poreikius, pagrįstus žmogaus vertybėmis. Siekdamas darnios plėtros, žmogus negali ignoruoti socialinių ir ekonominių aspektų, nes tai tampa jo gerovės pagrindu, kartu saugant gamtą su visais jos ištekliais. Ekologinis švietimas padeda suvokti esamos ekologinės problematikos, pasiekusios kritinį lygį, mastą ir pavojus. Dėl klaidingo požiūrio į ekologinį švietimą daugelis žmonių turi menkai išvystytą poreikį praktiškai spręsti ekologines problemas, nes požiūris į gamtą dažnai yra vartotojiškas. Siekiant formuoti ekologinį sąmoningumą, reikia žmonių, kurie išmanytų ekologiją, būtų racionaliai mąstantys, gebėtų priimti teisingus, pagrįstus sprendimus. Tai kelia naujus uždavinius švietimo sistemai, kurių sprendimas padės teigiamai keisti socialines ir ekologines sąlygas, politinį ir ideologinį gyvenimą. Švietimas, išryškinantis žmogaus dorybes, prisidedantis prie visuomenės raidos, suteikiantis žinių apie žmogaus savigarbą, charakterį ir socialinę elgseną, tampa akstinu gelbėti pasaulį. Ekologinio švietimo ir ekologinės kultūros potencialo derinys gali ir turi būti pagrindas, ugdant šiuolaikinio žmogaus sąmoningumą ir jo kūrybinę mąstyseną.

Nemažėjančios socialinės problemos, įvairūs socialiniai, ekonominiai, psichologiniai veiksniai, lemiantys ikimokyklinio ugdymo proceso dalyvių poreikius, motyvaciją, lūkesčius, šeimų švietimui kelia atitinkamus iššūkius. Straipsnyje pristatomos pedagogų ir tėvų nuomonės apie šeimų švietimo organizavimo ir įgyvendinimo galimybes Šilutės miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Anketinės apklausos (raštu) būdu apklausti 97 pedagogai ir 208 tėvai. Tyrimas atskleidė, kad dažniausia šeimų švietimą organizuoja ir įgyvendina ikimokyklinio ugdymo pedagogai, rečiau – administracija ir specialistai. Vykdomas abiejų krypčių šeimų švietimas – informacinio ir kryptingo edukacinio, pažymėtina, kad informacinio pobūdžio – dažniau. Šeimų švietimui organizuoti ir įgyvendinti dažniausia trūksta vaiko teisių apsaugos specialistų, socialinių darbuotojų, lektorių, švietimo pagalbos ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų. Šiame procese ypač svarbi asmeninė respondentų nuomonė ir įsitraukimą į procesą lemiančių veiksnių kaita, tokių kaip šeimų aktyvumas, pakankamas specialistų skaičius, laikas, lėšos, komandinis darbas, tėvų įsitikinimų ir elgesio pokyčiai, visų švietimo proceso dalyvių bendradarbiavimas ir kt.

Socialinio verslo poveikis ekonomikai, darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimui, regiono vystymuisi – pastaruoju metu tiek pasaulio, tiek ir Lietuvos tyrėjų bei praktikų darbuose moksliniame ir praktiniame kontekstuose dažnai analizuojama tematika. Socialinis verslas dar gana naujas darinys verslo, verslininkystės istorijoje. Šiame straipsnyje aptariami teoriniai socialinio verslo konstruktai, analizuojami teisiniai jo reguliavimo Lietuvoje klausimai. Pristatomi atlikto kokybinio tyrimo, taikant iš dalies struktūruoto interviu metodą, rezultatai. Atliekant tyrimą apklausti socialinio verslo Lietuvoje atstovai, kurie nurodė esmines problemas ir iššūkius, kurių kyla socialiniam verslui. Pagrindiniai iššūkiai – socialinių verslų teisinis statusas, finansinių išteklių, būtinų socialinio verslo plėtrai, stoka, menkas socialinio verslo žinomumas visuomenėje, žinių ir kompetencijų stoka plėtojant socialinį verslą.

Medicinos turizmas šiuolaikiniame pasaulyje tampa svarbia ūkio šaka, jo plėtra aktuali ir Lietuvos ekonominiam, socialiniam bei kultūriniam gyvenimui. Lietuvos medicinos turizmo plėtrai yra objektyvios sąlygos: geografinė padėtis, unikali gamta ir švelnus klimatas, gydomieji gamtos ištekliai, senos kurortinio gydymo tradicijos bei aukštos kvalifikacijos specialistai. Tačiau Lietuvoje esant tokioms palankioms plėtros sąlygoms ši ūkio šaka visapusiškai neišnaudojama, taigi atsiliekama nuo pirmaujančių šioje srityje šalių. Todėl plėtojant medicinos turizmą, būtina numatyti atrinktų prioritetinių inovacinių pokyčių diegimą, reitinguojant siūlomas alternatyvas.

Kaimo vietovių vystymosi procesas tampa vis labiau atviras ir kompleksiškas. Aiškesnis ir skaidresnis suinteresuotų veikėjų poveikis kaimo vietovėse priimamiems sprendimams ir atliekamiems veiksmams. Vystymosi iniciatyvų sėkmę ir efektyvumą garantuoja suinteresuotų veikėjų tikslai, neatsiejami nuo kaimo organizacijų vystymosi tikslų. Kaimo vietovių vystymosi organizacinis mechanizmas sinchronizuoja suinteresuotų veikėjų ir kitų mechanizmo elementų veiksmus, jų sąveiką, organizacinius pokyčius: derinami suinteresuotųjų interesai ir motyvuojama prisidėti prie kaimo vietovių vystymosi iniciatyvų, siekiant spręsti esamas problemas. Šio straipsnio tikslas – apibrėžti kaimo vietovių vystymo organizacinį mechanizmą ir nustatyti jo funkcionavimu suinteresuotas šalis. Atliekant tyrimą išanalizuota mechanizmo sąvokos raida, kuri sudarė prielaidas sukurti kaimo vietovių vystymo organizacinio mechanizmo sąvoką. Išanalizuotos Lietuvos 2007–2013 m. vietos plėtros strategijose numatytos 51-os vietos veiklos grupės misijos, leidusios identifikuoti kaimo vietovių vystymo organizacinio mechanizmo funkcionavimu suinteresuotus veikėjus.

The purpose of the article is to present the results of an empirical study on the level of social integration of internally displaced persons in the host community. Social integration is seen as an active process involving both parties: migrants and the host population. The process is continuous, so the focus is on the degree of integration of internally displaced persons, reflected at three levels, high, medium and low. The degree of social integration of IDPs in the local community is an aggregate indicator of socio-economic, socio-psychological, cultural-communicative and socio-political elements. The study applied a set of standardised methods, as well as correlation, factor and variance analysis (Fisher’s criterion). The results show a positive tendency for integration by the vast majority of internally displaced persons who participated in the study: only 26 respondents (12.9%) had a low level, 121 respondents (60.2%) had a medium level, and 54 respondents had a high level (26.9%).