Res Humanitariae

Liaudies išmintis byloja, jog sveikatą branginame, kada ją pradanginame. Ir išties, 2020 metų kontekstas ypatingas kalbant apie sveikatą – koronavirusas (COVID-19) sukaustė pasaulį ir pridarė daug rūpesčių žmonijai. Kiekvieną dieną girdime, skaitome apie koronaviruso pandemiją: vieni skaičiuoja jos aukas, kiti pranašauja verslo pražūtį, treti gąsdina, kad lydimi nerimo ir įtampos gyvensime dar ne vienerius metus... Tačiau reikėtų pasidžiaugti, jog nors ir karantino sąlygomis, bet pavyko parengti šį ,,Res Humanitariae“ numerį, kuriame skelbiamų įvairiomis temomis straipsnių autoriai, jau gerai žinomi ir dar tik studijuojantys doktorantūroje, pristato savo naujausių tyrimų rezultatus, gautus taikant skirtingas šiuolaikines mokslinių interpretacijų prieigas.

Straipsnyje, pasitelkiant autentišką lietuvininkų medžiagą, analizuojama Mažosios Lietuvos Sekminių šventės specifika chronologiniu aspektu (nuo pirmųjų paminėjimų iki šių dienų), siekiama atskleisti šventės bendruosius raidos etapus ir šiuolaikines papročių transformacijas. Analizuojami pagrindiniai XIX a. pab. – XX a. lietuvininkų Sekminių šventės modelio elementai ir lyginami su kitų regionų šventės elementais, atskleidžiant struktūrinius ir funkcinius kalendorinių apeigų pokyčius. Siekiama išanalizuoti šiuolaikinius (nuo 1990 m.) mažlietuvių Sekminių šventės papročius ir aptarti etninės tradicijos tęstinumo galimybes šių dienų šventės modelyje.

Straipsnyje sprendžiama etnografinio regiono sampratos problema. Nors Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme apibrėžiama, kad etnografinis regionas – istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas, sunku suderinti kalbininkų, istorikų ir etnologų duomenis ir požiūrius, o analizuojant Vilniaus ir jo apylinkių priklausomybę etnografiniam regionui, straipsnyje parodoma, kad skiriasi tradicinėmis kultūros reikšmėmis paremti etnografiniai žemėlapiai, daugeliu atvejų priskiriantys Vilnių Dzūkijai, ir šiose vietovėse gyvenančių žmonių suvokimas, kad ši teritorija yra Aukštaitija.

Straipsnyje nagrinėjama dviejų kartų žmonių suvokiama laisvalaikio samprata ir jo leidimo būdai. Siekiama atskleisti Vilniaus apylinkėse tyrinėtų vietovių laisvalaikio specifiką, analizuojant: katalikišką sekmadieninio laisvalaikio; laisvalaikio kaip vienos veiklos pakeitimo kita; laisvalaikio „sau“ ir šeimai sampratas, parodyti santykinį laisvalaikio ir darbo svarbos suvokimą. Pagrindinis darbo šaltinis – 2017–2018 m. autorės sukaupti etnografinių lauko tyrimų duomenys Vilniaus apylinkėse, lyginimo tikslais pasitelkiant analogiška metodika pagrįstus 2012–2015 m. Vilniaus mieste atliktus šeimos laisvalaikio tyrimus.

Straipsnyje diachronine perspektyva nagrinėjamas bendradarbių asmeninių švenčių šventimas, paminėjimas kaip viena iš terpių, kur vyksta vietos ir organizacijos kultūrų sąveika. Šių progų: gimtadienio, vaiko gimimo, vedybų, laidotuvių, t. y. šeiminio gyvenimo, ir darbuotojo įsidarbinimo, darbo stažo ar panašių pasiekimų, išėjimo iš darbo (į kitą darbovietę arba į pensiją), t. y. darbinio gyvenimo ciklų paminėjimai su bendradarbiais, yra svarbūs darbuotojo socializacijai, pasitenkinimo darbu stiprinimui ir organizacijos kultūros formavimui. Analizuodami lauko tyrimų duomenis, aiškinsimės, ar tiriamose vietovėse šių progų minėjimo intensyvumas yra tapatus.

Tyrimas atliktas alternatyviąją mediciną praktikuojančių asmenų grupėje, siekiant užfiksuoti minėtoje grupėje paplitusias ligos ir sveikatos traktuotes XXI a. pradžios Lietuvoje. Autorės atliktame kokybiniame (empiriniame) tyrime 2016–2019 m. (tyrimas tęsiamas; atlikta 30 giluminių interviu su alternatyvią mediciną praktikuojančiais asmenimis) Lietuvos didžiuosiuose miestuose išryškėjoa, kad alternatyvius gydymo(si) metodus praktikuojantys asmenys ligą ir sveikatą interpretuoja ne vien kaip fizinio, bet ir kaip filosofinio – metafizinio – pasaulio dalį. Tyrimo duomenys atskleidė sveikatos (gerovės) kaip harmonijos, pusiausvyros būsenos tarp asmens išorinio (fizinio) ir vidinio pasaulių tarsi mikro- ir makropasaulių bei jų dinamiškų sąsajų, tarpusavio rezonanso traktuotę. Liga, arba negalavimas, yra interpretuojama kaip balanso, savojo kelio, švaros praradimas.

Straipsnyje tiriamas Simono Daukanto (1793–1864) istoriografinio teksto poveikis Vydūno (tikr. Vilhelmas Storostas, 1868–1953) dramoms. Vydūno publicistika rodo, kad nuo 1900 m. jo tekstuose pagausėja S. Daukanto paminėjimų, skelbiamos istoriko tekstų ištraukos. 1900 m. parašytoje dramoje „Probočių šešėliai“ aptinkama nemažai S. Daukanto intertekstų. Straipsnyje, remiantis S. Daukanto ir Vydūno tekstų lyginamąja analize, iškeliama hipotezė, kad dramų autorius buvo idealus istoriko tekstų skaitytojas ir iš jų perėmė koncepcijas, motyvus, vaizdinius. S. Daukantas Vydūną įkvėpė, ir šis sėkmingai vartojo daugelį istoriko sukurtų frazių, patekusių į lietuvių romantinės istoriografijos bendrųjų vietų sąrašą. Vydūnas pirmasis objektyvizavo S. Daukanto sukurtą pasaulį ir lietuviams leido scenoje pabūti senovės lietuvio vaidmenyje ir atsirinkti, kas, kuriant modernią lietuvių visuomenę, vis dar būtų aktualu. Analizė parodė, kad Vydūnas S. Daukanto istoriografijos sukurtą senovės lietuvių pasaulį pamatė kaip archetipą ir perkėlė į filosofinį lygmenį, sukūrė universalų asmenybės ir tėvynės jungties modelį, o dramose pateikė imitacinius modelius siūlomai aksiologijai patikrinti.

Tarpukariu Sedos vidurinėje mokykloje (1921–1935) mokėsi daug mokinių, vėliau tapusių reikšmingomis asmenybėmis, prisidėjusiomis prie lietuvių kultūros išsaugojimo ir plėtotės, ypač emigracijoje. 1928–1935 m. ją lankė ir trys būsimi poetai, kultūros darbuotojai – Leonas Vytautas Mačernis, Kazimieras (Leonardas) Andriekus ir Povilas (Paulius) Jurkus. Detaliau yra tyrinėti tik Vytauto Mačernio mokslo metai Sedoje. Bet tuo laikotarpiu surinkta medžiaga paliko ne vieną dviprasmybę, neatskleistą faktą. Juos, remiantis naujais archyviniais šaltiniais, liudininkų prisiminimais ir tų laikų spauda, bus bandoma išsiaiškinti straipsnyje. Taip pat bus gilinamasi į K. Andriekaus ir P. Jurkaus veiklą Sedoje, tiriama, kiek tai galėjo lemti jų pasirinkimo kelią, aiškinamasi, ar miestelyje yra likę ženklų, liudijančių trijų poetų buvimą Sedoje.

Straipsnyje pristatoma dviejų šiaurės žemaičių kretingiškių tarmei atstovaujančių šaltinių – „Ziwato“ (1759) ir „Purpuros isganima“ (tiksli leidimo data nežinoma) – intarpinių ir sta kamieno veiksmažodžių morfologinė struktūra. Šiuose šaltiniuose užfiksuoti intarpiniai ir sta kamieno veiksmažodžiai analizuojami morfologinės struktūros požiūriu gretinant juos su XX a. antrojoje pusėje surinktame „Kretingos tarmės žodyne“ pateiktais duomenimis ir išryškinant analizuojamų veiksmažodžių sistemos kitimus bei inovacijas. Gauti duomenys lyginami ir su kitų šiaurės žemaičių kretingiškių autorių – Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto – kalbos faktais bei „Lietuvių kalbos žodyno“ duomenimis.

Straipsnyje įvairiais aspektais apžvelgiama Klaipėdos universiteto lietuvių kalbos kaip negimtosios mokymo veikla, apibendrintai vadinama lietuvių kalbos kursais. Apžvelgiamas laikotarpis apima du dešimtmečius iki 2020-ųjų metų.