Res Humanitariae

Straipsnyje nagrinėjama dviejų kartų žmonių suvokiama laisvalaikio samprata ir jo leidimo būdai. Siekiama atskleisti Vilniaus apylinkėse tyrinėtų vietovių laisvalaikio specifiką, analizuojant: katalikišką sekmadieninio laisvalaikio; laisvalaikio kaip vienos veiklos pakeitimo kita; laisvalaikio „sau“ ir šeimai sampratas, parodyti santykinį laisvalaikio ir darbo svarbos suvokimą. Pagrindinis darbo šaltinis – 2017–2018 m. autorės sukaupti etnografinių lauko tyrimų duomenys Vilniaus apylinkėse, lyginimo tikslais pasitelkiant analogiška metodika pagrįstus 2012–2015 m. Vilniaus mieste atliktus šeimos laisvalaikio tyrimus.

Straipsnyje sprendžiama etnografinio regiono sampratos problema. Nors Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme apibrėžiama, kad etnografinis regionas – istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas, sunku suderinti kalbininkų, istorikų ir etnologų duomenis ir požiūrius, o analizuojant Vilniaus ir jo apylinkių priklausomybę etnografiniam regionui, straipsnyje parodoma, kad skiriasi tradicinėmis kultūros reikšmėmis paremti etnografiniai žemėlapiai, daugeliu atvejų priskiriantys Vilnių Dzūkijai, ir šiose vietovėse gyvenančių žmonių suvokimas, kad ši teritorija yra Aukštaitija.