Res Humanitariae

Straipsnyje diachronine perspektyva nagrinėjamas bendradarbių asmeninių švenčių šventimas, paminėjimas kaip viena iš terpių, kur vyksta vietos ir organizacijos kultūrų sąveika. Šių progų: gimtadienio, vaiko gimimo, vedybų, laidotuvių, t. y. šeiminio gyvenimo, ir darbuotojo įsidarbinimo, darbo stažo ar panašių pasiekimų, išėjimo iš darbo (į kitą darbovietę arba į pensiją), t. y. darbinio gyvenimo ciklų paminėjimai su bendradarbiais, yra svarbūs darbuotojo socializacijai, pasitenkinimo darbu stiprinimui ir organizacijos kultūros formavimui. Analizuodami lauko tyrimų duomenis, aiškinsimės, ar tiriamose vietovėse šių progų minėjimo intensyvumas yra tapatus.

Straipsnyje sprendžiama etnografinio regiono sampratos problema. Nors Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme apibrėžiama, kad etnografinis regionas – istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas, sunku suderinti kalbininkų, istorikų ir etnologų duomenis ir požiūrius, o analizuojant Vilniaus ir jo apylinkių priklausomybę etnografiniam regionui, straipsnyje parodoma, kad skiriasi tradicinėmis kultūros reikšmėmis paremti etnografiniai žemėlapiai, daugeliu atvejų priskiriantys Vilnių Dzūkijai, ir šiose vietovėse gyvenančių žmonių suvokimas, kad ši teritorija yra Aukštaitija.