Mokslo ir tikėjimo dialogai

Mokslo ir tikėjimo santykis, arba dialogas, ne visais amžiais buvo sklandus. Būta ir susipriešinimo, tam tikros kaktomušos, netgi didelių nesusipratimų ar nusivylimų. Bet tai jau praeitis. Šių dienų pasaulyje, kada taip pabrėžiama individo teisė į viską, – privatų gyvenimą, asmeninį pasirinkimą, darbą, gyvenimo būdą, religiją – tikėjimo išpažinimas tampa lyg savaime suprantama tolerancijos išraiška. Manytume, kad ateities pasaulis gali turėti viltį dėl ateities tik puoselėdamas tikėjimo vertybes, bent jau jų neignoruodamas, megzdamas dialogą su tuo, kas amžina, nepavaldu laiko tėkmei, materialumo trapumui. Kitaip žmogus savotiškai „apiplėštų“ pats save, gal net ir susinaikintų ar tiesiog tyliai išnyktų. Šviesios atminties šventasis popiežius Jonas Paulius II ypač pabrėžė tikėjimo ir mokslo svarbą. 1998 m. enciklikoje „Fides et Ratio“ teigė: „Šiandien tai dar aiškiau matyti, ypač susimąsčius apie tai, kad viena iš krikščionybės atneštų naujovių buvo visuotinės teisės pažinti tiesą pripažinimas. Griaudama rasines, socialines ir lyties sienas, krikščionybė nuo pat pradžių skelbė visų žmonių lygybę prieš Dievą. Iš to plaukianti pirmoji išvada susijusi su tiesos klausimu. Tiesos paieška ne be elitinio pobūdžio, kas buvo būdinga senovės žmonėms: kadangi kelias į tiesą atveria kelią į Dievą, jo niekam nevalia užginti. Yra daugybė kelių, vedančių į tiesą, kadangi krikščionybės tiesa turi išganomąją galią, galima rinktis bet kurį iš jų, jei tik jis veda į galutinį tikslą, tai yra į Jėzaus Kristaus Apreiškimą“ (Fides et Ratio, nr. 38).