Acta Historica Universitatis Klaipedensis

Straipsnyje pristatomi Žemaitijoje randami ir išlikę seniausi lėlių teatro raiškos pavidalai, lėlių naudojimas natūralioje aplinkoje, nuo bažnytinių švenčių iki pramoginių ar šviečiamųjų veiklų su lėlėmis namų aplinkoje. Straipsnyje aptariami lėlių teatro šaltiniai etninėje kultūroje, supažindinama su meninės lėlių teatro ženklų kalbos pradžia spontaniškajame lėlių teatro raidos etape, nuo lėlės ir kaukės pavidalų etninėje kultūroje, religinėse apeigose iki vaidinimų su lėlėmis namų aplinkoje, šeimos šventėse. Pristatomi autentiški Žemaitijos miestelių ir kaimų gyventojų liudijimai – tikras lobis tyrinėjantiems šio regiono daiktiškąją ir nematerialiąją kultūros paveldo tradiciją, ją įvesdinant į krašto etninės kultūros erdvę.

Straipsnyje sprendžiama etnografinio regiono sampratos problema. Nors Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme apibrėžiama, kad etnografinis regionas – istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas, sunku suderinti kalbininkų, istorikų ir etnologų duomenis ir požiūrius, o analizuojant Vilniaus ir jo apylinkių priklausomybę etnografiniam regionui, straipsnyje parodoma, kad skiriasi tradicinėmis kultūros reikšmėmis paremti etnografiniai žemėlapiai, daugeliu atvejų priskiriantys Vilnių Dzūkijai, ir šiose vietovėse gyvenančių žmonių suvokimas, kad ši teritorija yra Aukštaitija.

The article examines the political relations between the Grand Duchy of Lithuania, especially Žemaitija as a constituent part, and Žemgala (Semigallia), from the beginning of the 1279 Žemgalian uprising against the Teutonic Order until the rule of Grand Duke Gediminas of Lithuania. The author tries to explain why Gediminas used the title of Duke of Žemgala in his letters of 1323, although in other cases, the title of the Lithuanian rulers does not include the name of Žemgala, and neither do other sources describing the territorial structure of the grand duchy mention Žemgala as part of it. Some historians have already argued that Žemgala was joined to the Grand Duchy of Lithuania in 1279. The article re-examines this argument, and tries to validate it. The cooperation of Lithuania (especially Žemaitija) with the Žemgalians during the war of 1279–1290 shows that the integration of Žemgala into the Lithuanian state was in fact its integration into Žemaitija during the war. The author concludes that this integration was not denied by the time Gediminas took power, despite the fact that the Teutonic Order had already initiated a new phase in the invasion of Žemgala. Gediminas used the title of Duke of Žemgala because he actually controlled most of Žemgala. A substantial part of it remained permanently within the Grand Duchy of Lithuania.

The first written mention in historical sources of the name of Žemaitija (or Samogitia), the west Lithuanian region, is well-known. In 1219, the Hypatian Codex described how Žemaitijan dukes, along with Lithuanian dukes, made peace with Volhynia. Much less is known about the emergence of the name of Žemaitija on ancient maps, despite the fact that old cartography often provides the first records of various geographical, socio-cultural and socio-economic phenomena. The article not only tries to trace the first appearance of the name Samogitia on maps, but also discusses its various forms and transformations, explaining the motives behind choices of particular forms of the name. The author examines nearly all the maps created before the early 19th century as cartographic sources. For the classification of this volume of material, she uses the concept of the three-stage cartographic depiction of Lithuania proposed by Vaclovas Chomskis. More than 200 maps of different scales and representing different areas, including Lithuania, Lithuania and neighbouring countries, Lithuania and Poland, Europe, Prussia, etc, were researched in order to track the use of different names for Žemaitija.

The article concentrates on the role and importance of the intellectual culture of contemplative female orders in the societies of the onetime Vilnius. The article depicts the use of normative liturgical texts and the preaching creativity in the religious activity of the order. What was emphasized were the books functioning in the characterised environment as well as the individual and collective religious reading matter and the organisation and contents of the monasterial libraries.