Mokslinio straipsnio tikslas – pristatyti kuriamą teorinį modelį, kuris apibūdintų pagrindinius mokyklų tobulinimo pasitelkus skaitmenines technologijas elementus ir leistų atskleisti mokyklų skirtumus bei nustatyti jų geriausią praktiką ir iššūkius. Modelis projektuojamas tokių teorijų, kaip, pvz., mokyklos tobulinimo, edukacinių inovacijų, besimokančios mokyklos, pagrindu, integruojant naujausias skaitmeninių technologijų vaidmens edukacijoje ir mokyklos vadyboje teorijas. Modelio pagrindą sudaro šeši pagrindiniai elementai, apibūdinantys inovatyvią skaitmeninę mokyklą: mokyklos vizija, lyderystė, mokymo(si) procesas, besimokanti bendruomenė, veiklos kokybės užtikrinimas, skaitmeniniai ištekliai. Ypatingas dėmesys skiriamas skaitmeninių technologijų taikymo galimybėms, atsakant į klausimą, kaip jos prisideda tobulinant pedagoginę ir vadybinę praktiką. Sukurtas inovatyvios skaitmeninės mokyklos teorinis modelis bus tolesnio tyrimo pagrindas, leisiantis mokykloms apmąstyti, suprasti ir tobulinti savo praktikas, siekiant pasitelkus skaitmenines technologijas siekti tvarių pedagoginių ir vadybinių pokyčių.
2021 metais paminėjome Klaipėdos universiteto 30-metį. Universitetui
30 metų – dar tik vaikystė, aktyviausias naujų patirčių ir grūdinimosi laikas, kliūčių ruožas, kupinas ieškojimų ir pasiekimų. Šiandien paminėjome ir profesorės habil. dr. Audronės Kaukienės 80-metį. Tai tinkama proga ne tik ją pagerbti, bet ir pažvelgti į save kaip universiteto bendruomenę. Tai proga kiekvienam iš mūsų įvertinti save patį, kaip jos narį, iš laiko perspektyvos ir matavimu tų žmonių, kurie savo asmeninėmis pastangomis ir talentu subrandino ir įgyvendino universiteto idėją. Atrinkti įdomiausius faktus ir rasti tinkamą stilių kalbant apie Audronę Kaukienę nėra lengva. Pasakoti apie neeilinę asmenybę šabloninėmis frazėmis, kurių ji pati nemėgo, būtų nepagarba. Šių eilučių autorė yra pirmoji profesorės doktorantė (tais laikais buvo vartojamas toks keistas žodis – „aspirantė“), viena iš jos sukurto ir puoselėto folkloro ansamblio „Vorusnė“ dalyvių. Todėl šis kiek subjektyvus pasakojimas ne tik primins Audronės Kaukienės biografiją ir jos indėlį į Lietuvos mokslą, bet ir papildys detalėmis, liudijančiomis paprastą tiesą, kad mokslininkai yra žmonės.
,,Folklorinių ansamblių kūrimasis, veikla ir mažlietuviškos tapatybės gaivinimas Klaipėdoje labai glaudžiai susijęs su 1971 m. Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos fakulteto, kuris 1975 m. tapo Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetais, įsteigimu. Klaipėdos fakultetuose folkloro pirmeivė, mokiusi lietuvių filologijos ir muzikos, vėliau lietuvių filologijos ir režisūros studentus, buvo kalbininkė Audronė Jakulienė-Kaukienė“ (L. Petrošienė. Lietuvininkų dainavimo tradicija XX a. antrojoje pusėje – XXI a. pradžioje. Tautosakos darbai, 61, 105).
Šių metų vasaros pradžioje sulaukiau netikėto skambučio iš Kyjivo – skambino man gerai pažįstamas ir gerbiamas menotyros daktaras, profesorius, Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos M. Rylskio Menotyros, folkloristikos ir etnologijos instituto (MFEI) Etnomuzikologijos skyriaus vedėjas, vyriausiasis mokslo darbuotojas Mychajlo Chaj. Jis be užuolankų paprašė mano pagalbos – išversti iš ukrainiečių į lietuvių kalbą ir Lietuvoje paskelbti jo tekstą apie vasario mėnesį, trečią naujo karo dieną, anapilin iškeliavusią savo Mokytoją, iškilią ukrainiečių etnomuzikolоgę Sofiją Josypivną Hrycą.
This article examines the symbolism of birds in the decoration of chests of drawers, based on material in the collection of the Department of Ethnic Culture and Anthropology of the Lithuanian National Museum, using material on Baltic sources of religion and mythology.
The Lithuanian National Museum has probably the largest collection of chests of drawers from all ethnographic regions of Lithuania, but mainly Samogitia and Aukštaitija: 138 inventory units, including a collection of ethnographic drawings that has never been investigated.
The material in the funds of the Lithuanian National Museum, as well as the chests of drawers and drawings which have been collected since the first ethnographic expeditions in 1948, are still being added to.
The article aims to show how cultural workers construct a place through both general historical moments of community life and through individual experience. This study used the methods of conversation, questionnaire, semi-structured and in-depth interview, and observational participation. The research reveals that the feeling of home is best revealed through the individual experience of each respondent in relation to other co-workers. Connected by local history,
people, experiences and cultural features, cultural workers constantly recreate the local past through institutional festivities, commemorative activities, and communication between past and present community members. Past heroes of cultural institutions are not only important personalities who remember the local history and culture, but are also those who have a subjective influence on the professional identity and internal traditions of cultural workers.
At the end of the 19th century and the beginning of the 20th century, Lithuanians who had left for Western Europe and the United States were confronted with a new, modern world, where numerous diaspora centres with a press and organisations formed, and everyday life went on, relations with foreigners developed, and social activities evolved. Conflicts of a religious nature also arose, and the search for a national identity, political differentiation and other processes developed. These aspects of the new life were reflected in various forms in Lithuania as well, one of which was correspondence in the public sphere, in the press. The correspondence not only provided knowledge about Lithuanians in various countries, but also painted a picture of the diaspora and the environment in which they lived. The purpose of this paper is to find out what kind and content of correspondence by Lithuanians who emigrated to the West is found in the illegal Lithuanian press published in Lithuania Minor until 1904, and what trends in the new modern life are revealed in the content of communication from the USA, Great Britain and France.
Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti tradicinių gyvenamųjų pastatų pavadinimus, jų įvairovę, kilmę ir paplitimą latvių kalbos plote Lietuvos ir Latvijos pajūrio teritorijoje. Šį pasirinkimą lėmė ne tik istorinės kalbų sąveikos (latviškai kalbančios diasporos dab. Lietuvos teritorijoje) veiksnys, bet ir panašus gyvenimo būdas, susijęs su žvejyba. Tyrime taikyti aprašomasis, iš dalies istorinis ir kartografinis metodai. Analizuojama latviška medžiaga iš įvairių rašytinių šaltinių (iš viso 21). Gyvenamojo namo pavadinimai (nams, istaba, māja) ir jų reikšmės keitėsi kartu su paties objekto raida. Nors dalyje tiriamos teritorijos ekonominiai, socialiniai ir kultūriniai kontaktai tarp lietuviškai ir latviškai kalbančių bendruomenių buvo svarbūs, ne visais atvejais lietuvių kalbos leksika perimta latviškai kalbančios bendruomenės (nebuvo perimti tokie gyvenamojo namo pavadinimai kaip butas ir troba).