Klaipėdos universitetas

Straipsnyje nagrinėjama kultūrinio turizmo sąveika su etnine kultūra, su tuo susijusio švietimo poreikis, būklė ir plėtros galimybės Lietuvoje, jau sukurtų etnokultūrinio ugdymo turinio gairių sąsajos su kultūriniu turizmu. Iškeliama problema – tarptautinės ekspertų išvados nurodo, kad švietimas ir mokslas yra kultūrinio turizmo plėtros pagrindas, bet Lietuvoje į tai nepakankamai atsižvelgiama. Pateikiami siūlymai, kaip didinti etninės kultūros ugdymo ir kultūrinio turizmo plėtros sąveiką: įtvirtinti Lietuvoje privalomą etnokultūrinį ugdymą bendrojo lavinimo mokyklose, į aukštojo mokslo studijų programas įtraukti etninės kultūros pedagogų rengimą, integruoti etninę kultūrą į turizmo specialistų rengimą ir patobulinti turizmą reglamentuojančius teisės aktus, papildant kultūrinio turizmo plėtrai būtinais aspektais.

Kultūrinis turizmas Lietuvoje į nuoseklią sistemą nėra išsivystęs, o kultūros ir meno sektoriuje kultūrinis turizmas – menkai teišnaudota sritis. Trūksta bendrų iniciatyvų, keitimosi žiniomis, patirtimis, tarpinstitucinio bendradarbiavimo. Tyrime siekiama parodyti turizmo ir kultūros bei meno sektorių jungčių galimybes, siekiant bendro ekonominio ir sociokultūrinio efekto. Straipsnis analizuoja kultūrinio turizmo sampratos ir suvokimo aspektus, galimas kultūrinio turizmo plėtros kryptis. Rekomenduojama kultūrinio turizmo sričių klasifikacija, kaip galimas vadybos modelis, įgalinantis praktinį pritaikomumą. Viena iš penkių kultūrinio turizmo sričių – parodos, festivaliai ir kiti renginiai – tiriama išsamiai, atskleidžiamas potencialas, funkcionavimo perspektyvos.