Klaipėdos universitetas

Straipsnyje nagrinėjama kultūrinio turizmo sąveika su etnine kultūra, su tuo susijusio švietimo poreikis, būklė ir plėtros galimybės Lietuvoje, jau sukurtų etnokultūrinio ugdymo turinio gairių sąsajos su kultūriniu turizmu. Iškeliama problema – tarptautinės ekspertų išvados nurodo, kad švietimas ir mokslas yra kultūrinio turizmo plėtros pagrindas, bet Lietuvoje į tai nepakankamai atsižvelgiama. Pateikiami siūlymai, kaip didinti etninės kultūros ugdymo ir kultūrinio turizmo plėtros sąveiką: įtvirtinti Lietuvoje privalomą etnokultūrinį ugdymą bendrojo lavinimo mokyklose, į aukštojo mokslo studijų programas įtraukti etninės kultūros pedagogų rengimą, integruoti etninę kultūrą į turizmo specialistų rengimą ir patobulinti turizmą reglamentuojančius teisės aktus, papildant kultūrinio turizmo plėtrai būtinais aspektais.

Remiantis interpretacijos klasiko F. Tildeno suformuotais paveldo interpretacijos principais bei jų plėtote vėlesnių autorių darbuose, straipsnyje aptariami ir analizuojami ugdymo, pasitelkus paveldą, mokykliniame amžiuje esminiai siekiniai ir priemonės. Tekste atskleidžiama mokymosi, pasitelkus paveldą mokykliniame amžiuje, specifika, atsižvelgiant tiek į amžiaus tarpsnių psichologiją, tiek ir į geografinį vaiko gyvenamosios vietos veiksnį. Daroma išvada, kad lyginant su kitomis šalimis šioje srityje Lietuvoje kol kas nuveikta nepakankamai, todėl būtina edukaciją, pasitelkus paveldą, nuosekliai populiarinti, o jos veiklas integruoti į formalią švietimo sistemą. Be to, pateikiama praktinių patarimų, kaip efektyviau vykdyti Lietuvos vaikų ir jaunimo paveldo pažinimo darbą, akcentuojant neformalių veiklų, ypač vietinio ir regioninio turizmo, reikšmę.