Klaipėdos universitetas

Socialinės medijos – sociokultūriniai veiksniai, formuojantys pažinimo ir veikimo procesus, integruojantys individų socializacijos procesų vyksmą virtualioje bei realioje erdvėje. Socialinės medijos tenkina individų socialinio ryšio, savivertės diagnostikos ir savirealizacijos poreikius, kurie neatsiejami nuo tapsmo visuomenės nariu, t. y. nuo individo socializacijos proceso. Šiuolaikiniame technologijų amžiuje individo naujas patirties lygmuo siejamas su virtualiai realistine patirtimi, tampant virtualiai realistinės visuomenės nariu. Socialinių medijų pozicija socializacijos tarpsnių kontekste apima pirminės ir antrinės socializacijos periodus. Socialinių medijų poveikis individų socializacijos procese integruojasi su pagrindinių socializacijos veiksnių (šeimos, mokyklos, bendraamžių grupės) funkcijomis ir įtakomis. Socialinių medijų funkcijos individo socializacijos procese siejamos su komunikaciniais pažintiniais ir socialiniais kūrybiniais individo gebėjimais bei įgūdžiais. Socialinės medijos individų socializacijos procesus gali veikti tiek teigiamai, tiek ir neigiamai.

Straipsnyje kalbama apie politiką, kaip komunikacijos lyderį. Aptariamas politiko, kaip kalbėtojo, įvaizdis televizijoje. Šiame straipsnyje politika traktuojama kaip pasitikėjimo kūrimas. Politikos neįmanoma kurti be kalbos, kuri yra jos gyvybės šaltinis. Gebėjimas pasitelkus žiniasklaidą perduoti manipuliacinius (angl. spin) pranešimus, lėmė nepasitikėjimą lyderiais. Politikai ir patys neslepia, kad naudojasi kitų žmonių sukurtomis kalbomis, vartoja specialiai jiems parinktus žodžius, tačiau politinis kalbėjimas, turint omenyje retoriką, sėkmingas bus tik tada, kai auditorija pamatys ir išgirs politiką, kuris ir savo balsu, ir išore perduos susikurtą įvaizdį. Retorika apibūdinama kaip galimybė konkrečiu atveju taikyti turimas įtikinėjimo priemones. Atlikto kokybinio tyrimo duomenys atskleidė, kad Lietuvos politikos lyderiai retorinei persvazijai (įtikinimui) pasiekti televizijos debatuose su auditorija projektuoja kalbą, kuri yra trumpa, aiški ir suprantama plačiajai auditorijai. Informantų patirtys rinkiminiuose debatuose retorikos aspektu nagrinėtos remiantis Aristotelio išskirtais trimis klasikiniais būdais (apeliacijomis): ethos, logos, pathos

Vartotojų komunikacijos procesas socialiniame feisbuko tinkle gali būti apibūdinamas kaip socialinė percepcija (socialinis suvokimas, pažinimas), esant abipusiam ryšiui, kai tiek siuntėjas, tiek ir gavėjas atlieka vienas kito vaidmenis – keičiasi informacija. Vartotojų komunikacija feisbuke daro socialinę įtaką: bendraujant su kitais veikiamas elgesys, kuris pagrįstas orientaciniais modeliais. Lietuvoje feisbukas yra populiariausias socialinis tinklas, kurį renkasi 97 proc. socialinių tinklų vartotojų. Vartotojų komunikacijos feisbuko socialiniame tinkle percepcija gali būti įvairių formų, jos priklauso nuo gaunamos ir naudojamos informacijos interpretavimo, įprasminimo, vartotojo asmenybės, asmeninio požiūrio ir informacinių poreikių. Socialinis feisbuko tinklas vartotojams yra reikšminga socialinio bendravimo priemonė ir svarbus informacijos šaltinis bei pramogų paieškos erdvė. Jo vartotojų asmeniniai informaciniai poreikiai, individualūs komunikaciniai tikslai ir orientaciniai modeliai lemia komunikacijos percepciją. Jeigu vartotojų informaciniai poreikiai susiję su neigiamo pobūdžio informacija, jie labiau linkę į neigiamas emocijas ir jų percepcija apie socialinį feisbuko tinklą taip pat turės neigiamą foną ir atvirkščiai.

Straipsnyje nagrinėjamas labai specifinis, lietuvių mokslininkų netyrinėtas dokumentinio žanro tipas – lietuviškas etnografinis filmas. Remiantis etnografijos ir kinematografijos kūrimo principais analizuojamas etnografinio filmo savitumas, aptariama lietuviško etnografinio filmo istorinė raida, išskiriamos lietuviško etnografinio filmo kategorijos, nusakomos jų savybės. Dėl audiovizualinės kalbos etnografinis filmas laikomas unikalia ir savita vaizdinių kultūroje bei visuomenėje reprezentavimo priemone. Pastaraisiais dešimtmečiais naujosios technologijos ir jų inspiruoti kūrybiniai sprendimai keičia etnografinio filmo suvokimo ribas, kartu keisdami ir etnografinio filmo reprezentacinę vertę bei prasmę. Šiame straipsnyje sąvoka filmo reprezentacinė vertė vartojama kaip siekis paveikti filmo žiūrovą kameros užfiksuota kultūra, skatintant joje apsilankyti. Straipsnio tikslas – įvertinti lietuviškų etnografinių filmų reprezentacinę vertę ir prasmę, kurios analizuojamos iš etnologų pozicijos. Straipsnio tyrimo rezultatai rodo, kad šiuolaikinis lietuviškas etnografinis filmas sparčiai vystosi, jo gamyba intensyvėja, tačiau daugėja ir nekokybiškos produkcijos, kuri yra tik režisūrinės tikrovės versija, montažas, suponuojantis klaidingą Lietuvos kultūros reprezentaciją.

Film induced tourism or film tourism is a result of destination image formation and development through film industry with collaboration of other destination image stakeholders (policy makers, private and public investors, scholars and etc.). This postmodern tourism phenomenon links film driven emotions to the filming locations and at the same time is responsible for positive or negative destination image formation. In Lithuanian academic discourses this theory, as well as the impact of films towards local tourism, was not yet recognized. Therefore this article, according to the collected film tourism theoretical material, analyses Lithuanian potential for film induced tourism and how can it be turned into a destination promotion strategy. The conclusions show that there are real opportunities for Lithuania to use film industry as a tool of destination image formation, however it needs further analysis, a clear strategic plan, strong collaboration with Baltic region and the use of two recommendation models, which were presented in this paper. This research can be used for dynamic analysis as well as strategic planning in any specific institution related to filmmaking, tourism and regional image formation.