Res Humanitariae

Jam tetrūko mėnesio iki 65-ojo gimtadienio. Jį išplėšė iš mūsų rudeniškas sausis, toks nesveikai drungnas, sumaišęs gyvybės ir mirties ciklus, savo neatšaukiamu kirčiu užbaigęs stoišką kovą su liga. Gruodžio pabaigoje siųsdamas kalėdinį atviruką su tikėjimo, vilties ir meilės žodžiais vis dar tikėjausi stebuklo. Stebuklas neįvyko. Pasakyti gražiausius, tikriausius žodžius mes apmaudžiai vėluojame. Ypač geliamai tai suvoki, kai į tylos pasaulį išeina artimiausi, mylimiausi – tie, kurie tokių žodžių labiausiai nusipelnė, kurie dosnia ranka juos sėmė ir sėjo būdami gyvi. Dabar, jau po laiko dėliojant atsisveikinimo žodžius, jauti savo pastangų bergždumą, nes tikrieji žodžiai tarsi pasitraukė anapus, o likę šiapus atrodo netikri. Dabar norėtum švarios tylos – norėtum toje tyloje susigrąžinti jo veidą, balsą, juoką, vėl įsukantį į buvimo sūkurį ir uždegantį gyvenimui.