Pub. online:31 Mar 2025Type:Book ReviewOpen Access
Journal:Res Humanitariae
Volume 17, Issue 1 (2015): 1, pp. 264–270
Abstract
Dalios Dilytės monografija užpildė net dvi lietuvių literatūros istorijos moksle iki šiol žiojėjusias spragas: pateikė lietuvių kalba gana išsamų veikalą apie pasakėčios žanro ištakas antikoje, jo raidą ir plėtotę Vakarų Europos literatūrose nuo viduramžių iki Švietimo epochos pabaigos; ir pirmoji – neįtikėtina, pradėjus švęsti 300-ąsias poeto gimimo metines, bet tiesa! – ėmėsi nuosekliai ir išsamiai analizuoti Kristijono Donelaičio pasakėčias. Kad ir viena, ir kita lietuvių kultūrai buvo labai reikalinga, esu tikra, niekas nesiimtų ginčytis.
2016 m. kovo 31 – balandžio 1 d. teko dalyvauti tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Objektyvumas etikoje“ (Objectivity in Ethics), kurią surengė Utrechto universiteto (Nyderlandai) Filosofijos ir religijos studijų katedra. Mokslinio komiteto vadovas, Utrechto universiteto filosofijos garbės profesorius dr. Herman Phillipse, pradėdamas renginį, pristatė esmingiausius aspektus ir problemas, kurios turėjo būti aptartos konferencijoje. Profesoriaus nuomone, dauguma iš mūsų sutinka, kad moralinės normos ir imperatyvai yra objektyvesni už estetinius vertinimus arba skonio taisykles. Nors kasdieniai moraliniai sprendimai vertinami kaip objektyvūs ir nepriklausomi nuo kieno nors asmeninių troškimų ir polinkių, tačiau filosofai nesutaria beveik dėl visų etikos objektyvumo aspektų. Rimta problema H. Phillipse įvardijo moralinių ypatybių nepritaikomumą mokslu grindžiamai žmogaus pasaulėžiūrai. Todėl, akcentavo profesorius, konferencijos tikslas – ištyrinėti filosofinių požiūrių dėl moralės objektyvumo įvairovę ir įvertinti šių požiūrių pagrįstumą. Objektyvumo klausimas moralės paradigmoje yra itin aktualus dėl individo sąmonės struktūros sudėtingumo ir nevienodų jį supančios aplinkos percepcijos galimybių.
Шутова М. О. Етнокультурні стереотипні портрети англійців і українців (когнітивно-ономасіологічна реконструкція фразеоформул) / Марія Олександрівна Шутова: [монографія]. – К.: Видавничий центр КНЛУ, 2016. – 293 с. – ISBN 978-966-638-312-2
Pirmieji švyturiai buvo paprasčiausi LAUŽAI, uždegti aukštesnėje pakrantės vietoje, kad saviškiai, išėję jūron, rastų kelią namo. Homeras VIII a. pr. Kr. „Iliadoje“ aprašė Trojos karą: „Kai užgęsta saulė – ant kranto uždegami signaliniai laužai.“ Norint, kad laužas matytųsi iš toliau, reikėjo ugnį kelti aukštyn. Net du antikos švyturiai yra „Septyniuose pasaulio stebukluose“ – Aleksandrijos (Pharos) (280–247 m. pr. Kr.) ir Rodo Kolosas (292–280 m. pr. Kr.). Prasidėjus laivybai, nusidriekė jūrų keliai iš Viduržemio jūros, aplink Europą ir iki Skandinavijos. Pakeliui, besiplečiant Romos imperijai, pakrantėse dygo pirmieji švyturiai – Ostia, Genua, La Coruna, Cordouan, Dover, Hook...
The article notifies the significance of the cultural dialogue which has the history of four centuries, the dialogue between Prussian Lithuania and Lithuania Proper. Taken into account are the peculiarities of ethnic formation of both areas, as well as different strategies of assimilation policy used by Prussia and Russia. Consequently, these different strategies were accepted differently and yielded different effect. The activity of two cultural societies, that of Litauische literarische Gesellschaft, and that of Birutė is taken for comparison in the aspect of rising Lithuanian national self-consciousness, and the emphasis is laid upon sociopsichological aspects of the dialogue (which was not always direct) rather than upon historical or cultural parallels. To refresh run-of-the-mill academic attitude and discourse, unconventional literary means of the detective genre are put to use as a compositional and stylistic instrument.
In the context of XVI–XVII centuries written sources, this article provides an overview and evaluation of authenticity of to the Balts pantheon and the water sphere attributable deities Perdoytus, Wejopattis, Gardouten, Bangpjtjs, Luobgelda (partly Bardoayts) that were described in Matas Pretorijus (Matthäus Prätorius) work “Sights of Prussia, Or Prussia’s Observation Place” (Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubϋhne) (the end of the 17th century). The focus of this article is on the analysis of authenticity Perdoytus (Gardouten ↔ Bardoayts) and opposition between Wejopattis ↔ Bangpjtjs mythologemes. In order to assess the validity of data the author uses in-depth comparative research whose core is in the comparison of the original and secondary material, allowing to determine who, when and what kind of mythical material changes were made. The study revealed that the mythical information provided by M. Pretorijus and other ancient written sources from XVI–XVII centuries are overshadowed by redundant and unauthentic information or interpretations of chroniclers. The author attempts to define this multi-level mental and physical phenomena by introducing a new term information noise in the verification process of ancient written sources.
The paper analyses Latvian and German somatic idioms in the dictionaries by K. Ulmann and K. Ulmann / G. Braže. Up to now the researchers of Latvian phraseology have not focused to analyse these theme – especially in diachronic aspect. The paper presents the most fixed somatic idioms in the Latvian and German and their equivalence types. The author compares with the meanings of idioms from the first dictionary (1638) to modern electronic dictionary “Modern Latvian dictionary”.
The article examines the consequences of the colllision of two different cultures and eras. It draws on the history of Tilsit as described by the German journalist and historian Ulla Lachauer in her narrative “The Bridge of Tilsit” (“Die Brücke von Tilsit”). Published in 1995, Lachauer’s work offers historical facts and personal impressions of a journey to Sovetsk (1990) in search of the traces of the old Tilsit, which, unexpectedly, led to the author’s discovery of a city marked by an astonishing and, at times, frightening hybridity. The article analyses elements of “The Bridge of Tilsit” that constitute a narrative about the intermingling of cultures and highlight the hybridity of a city previously situated in East Prussia and, today, in the Soviet enclave of Kaliningrad.
Seniai visiems žinomas posakis apie genio bei pasaulio margumą tinka ir šiam žurnalo numeriui. Dėl dviejų priežasčių: pirmoji – publikacijų autoriai – įvairių Lietuvos ir užsienio universitetų mokslininkai; antroji – septyni straipsniai skirti literatūros mokslų, kiek mažiau (keturi) – kalbotyros, vienas – kultūros istorijos problemoms aptarti; taip pat publikuojama viena recenzija ir vienos tarptautinės konferencijos apžvalga. Oponentai gali sakyti: kam toks margumynas, ar nebūtų prasmingiau leidinį paskirti įvairiapusei vienos mokslo krypties problemų analizei. Dar kartą primenu, jog žurnalo redakcijos kolegija nuo pat pirmojo numerio aiškiai apsisprendė: „RES HUMANITARIAE – Klaipėdos universiteto leidinys, skirtas humanitariniams mokslams. Jame skelbiami filologijos (kalbotyros ir literatūrologijos), filosofijos <...> moksliniai straipsniai, recenzuojami reikšmingesni mokslo veikalai, apžvelgiami svarbesni akademinio gyvenimo įvykiai (žr. RES HUMANITARIAE I. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007, 3). Taip liks ir ateityje.