Res Humanitariae

The article provides with psychoanalysis of the story titled Traumnovelle (Rhapsody: A Dream Novel, also known as Dream Story), written by Arthur Schnitzler, representative of the Viennese modernist style, that decodes intricate forms of mental life from unconscious instincts, libido. The reader is exposed to the characters’ affection, that of the therapist Fridolin and his wife Albertina, who play each other up with immodest confessions about their erotic affection. The article uncovers the action mode of the story, which is on the verge between dream and reality, consciousness and unconsciousness, peculiarities of feelings exposure through the characters’ imagination, structurally similar to a dream, is reviewed as well. The article examines the motivational structure of Albertina’s behavior, determined by “primary affection”, activity of her psychics, regulated by “satisfaction principle”, and that of Fridolin, based on “reality principle”, where functional activity is coherent with human needs and external reality conditions. The article investigates the motive of a mask as a symbol of transformation, acquisition of anonymity by losing individuality (Fridolin’s participation in a sado-masochistic orgy at villa of secret society) and as an opposition to the husband real-life adventure – Albertina’s dream, revealing frustration and pleasure from a married woman’s revenge for the imposed role of serving her husband. It is concluded that the art, as well as a dream, makes it possible to get released for some period of time from a social role and a consciousness censorship.

Dalios Dilytės monografija užpildė net dvi lietuvių literatūros istorijos moksle iki šiol žiojėjusias spragas: pateikė lietuvių kalba gana išsamų veikalą apie pasakėčios žanro ištakas antikoje, jo raidą ir plėtotę Vakarų Europos literatūrose nuo viduramžių iki Švietimo epochos pabaigos; ir pirmoji – neįtikėtina, pradėjus švęsti 300-ąsias poeto gimimo metines, bet tiesa! – ėmėsi nuosekliai ir išsamiai analizuoti Kristijono Donelaičio pasakėčias. Kad ir viena, ir kita lietuvių kultūrai buvo labai reikalinga, esu tikra, niekas nesiimtų ginčytis.

Teofanija – dievybės pasirodymas, apsireiškimo pasauliui aktas. Akmens ir dendromorfinės teofanijos yra buvusios akistatos (dievų apsilankymo ar veiklos) pėdsakai. Todėl teofanija galima bet kada arba bent jau įmanoma tam tikru metu, pvz., ištikus negandai ar ligai. Teofanijos vietos yra lankomos tikintis pasveikti ar išsaugoti sveikatą, atliekamos terapinės procedūros, ritualiniai veiksmai. Šiame straipsnyje analizuojami duomenys apie akmens ir dendromorfines teofanijas XV–XVIII a. rašytiniuose šaltiniuose ir nustatomos šių teofanijų refleksijos XIX–XXI a. liaudies medicinos terapiniuose metoduose, remiantis archyviniais ir autorės gydomųjų tikėjimų užrašymais.

2016-ųjų rudens tarptautinėse etnomuzikologų konferencijose svarbios buvo etnoinstrumentologinės temos. Rugsėjo 20–25 d. Sardinijoje vyko Kaljario universiteto Istorijos, kultūros ir teritorinio paveldo katedros ir Santu Lussurgiu miestelio bendruomenės surengta XXXII Europos etnomuzikologų seminaro (ESEM) konferencija „Muzikos, muzikų, muzikologų migracijos“ (angl. ‚Musics/ Music makers/ Musicologistsʼ transhumance‘). Jos pavadinime visų pasaulio šalių muzikinių migracijų, įvairių kelionių ir persikėlimų formoms ir temoms aprėpti simboliškai taikytas terminas transhumansas. Jis reiškia sezoninį kalnų regionų piemenų migravimą kartu su ganomomis gyvulių bandomis: išgynimą pavasarį į kalnų ganyklas ir sugrįžimą rudenį į slėnius. Kaip žinoma, visose šalyse piemenys ganydami mėgdavo dainuoti ar groti, turėdavo sau būdingus, dažniausiai pučiamuosius, muzikos instrumentus. Todėl šios konferencijos moksliniuose pranešimuose, neretai iliustruojamuose vaizdo siužetais, ir pačių autorių komentuojamuose etnografiniuose filmuose daug dėmesio skirta ne tik vokaliniam, bet ir instrumentiniam tradiciniam muzikavimui.

This article presents an analysis of the nicknames of the residents of the eastern part of Šilalė district, mainly Kaltinėnai, Bijotai and Upyna country-side districts. The nicknames are being classified according to some motivational personal features. The motivation groups of the nicknames are reviewed and described in details; moreover, it is established which personal features are mostly paid attention to by people from the Šilalė district. Specific cases of the nicknames’ formal structure are noticed and being discussed as well. After reviewing statistics of the examined districts nicknames motivation, it is compared to other nickname motivation of the whole Lithuania or separate ethnographic regions.

The appearance of portrait miniature is traditionally dated back to the 16th century when the miniature became a portrait genre. The Reformation processes occurring in Europe at the time also influenced the genesis of forms, technique and style of portrait miniatures. This paper focuses on the factors (related to the Reformation) which affected the formation of new images embodied in H. Holbein’s and N. Hilliard’s works. The rise of the portrait miniature as a new type of portrait, its features, and uniqueness of its properties are explained through the study of certain political, social, and cultural aspects of the Reformation movement in the context of English art.

Šioje etnomuzikologinėje knygoje apžvelgiama lietuvių muzikos kaita nuo XX a. pradžios, kai Lietuvos kaimuose dar tebegyvavo ir buvo iš kartos į kartą perduodamos polifoninės giesmės sutartinės, iki XXI a. pradžios, kai sutartines ėmė puoselėti miestiečių bendruomenė, jos tapo nebe paveldimos, o išmokstamos. Šią kaitą, liaudies muzikos persikėlimą į miestą, jos gyvavimą urbanistinėje aplinkoje greta daugybės kitų muzikos stilių ir reiškia knygos pavadinimas „Nuo tradicinės polifonijos iki polifoninės tradicijos“. Tyrimas baigiamas žvilgsniu į šiuolaikinį miestą, kur muzika kuriama, jos klausomasi ir mokomasi pasitelkiant įvairias medijas, kur senosios polifoninės giesmės virsta „elektroninėmis sutartinėmis“.

This article analyzes the question of the correct use of the phrases for the verb aptarnauti or the forms of this verb. The article discusses the semantic structure of these words and their disparate interpretation in the dictionaries of Lithuanian language. The data is collected from the Corpus of Modern Lithuanian Language, the sources of various functional styles, and the survey shows the real usage of the verb aptarnauti (and the noun aptarnavimas). The correctness of the usage of the examples is analyzed and special attention is given to some problematic cases that require more detailed analysis. This research indicates that some of the phrases, which users view as incorrect, comply with the language norm and specifically describe the characteristics that can help distinguish correct phrases from incorrect phrases.

2016 m. pavasarį klaipėdiečiams buvo pristatyta Klaipėdos universiteto mokslininkės Jūratės Lubienės monografija Lietuvių kalbos mikonimai: nominacija ir motyvacija. Gausiai į Klaipėdos etnokultūros centrą susirinkusiems klausytojams tema pasirodė įdomi. Ir tikrai, klaũsė ir kláusė, dalijosi grybavimo papročiais ir grybų vardais. Visus grybus autorė pažino ir į knygą su spalvingomis jų nuotraukomis sudėjo. Ir ne bet kaip sudėjo, bet pagal vardo prigimtį surikiavo.

The paper discusses the expression of childhood images in the creative works of three outstanding Lithuanian directors with different creative visions. Its aim is to explore and characterise some of the traits of childhood expression in the productions of Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, and Eimuntas Nekrošius, as well as to discuss potential influences on the formation of their world outlooks and creative styles. The paper presents the key motiffs of childhood that made an impact on the development of the directorial concept and stylistic expression in one or another production. The author seeks to disclose the opportunities of artistic transformation of the events, impressions, or traumatic situations experienced in the childhood in the creative work of directors of different generations.