Res Humanitariae

Esame labai spartaus mokslo, komunikacijų, skaitmeninių technologijų tobulėjimo liudininkai. Tai perša naują komunikavimo, vartojimo, gyvenimo būdą ir pasaulėžiūrą. Etninio savitumo išsaugojimas ypač aktualus globalizacijos kontekste. UNESCO Tolerancijos principų deklaracijos pirmame straipsnyje sakoma: „Tolerancija yra pagarba gausiai mūsų pasaulio kultūrų įvairovei, tai – ne vien moralinė pareiga, bet ir politinis bei teisinis reikalavimas.“ Tad tik savo kalba, etnine kultūra besiremianti tauta gali dalyvauti pasaulio civilizacijoje kaip lygiavertė partnerė, kurdama atvirą, modernią visuomenę, ir išlaikyti orumą bei gyvybingumą. Prie to, kad ir nedidele dalimi, prisideda ir žurnalas ,,Res Humanitariae“, kurio XXVI numeryje skelbiamos publikacijos, skirtos įvairių sričių – kalbotyros, literatūrologijos, kultūrologijos ir muzikologijos – klausimams, įprasminantiems žmogaus būtį ir siejantiems jį su savo tauta.

Liaudies išmintis byloja, jog sveikatą branginame, kada ją pradanginame. Ir išties, 2020 metų kontekstas ypatingas kalbant apie sveikatą – koronavirusas (COVID-19) sukaustė pasaulį ir pridarė daug rūpesčių žmonijai. Kiekvieną dieną girdime, skaitome apie koronaviruso pandemiją: vieni skaičiuoja jos aukas, kiti pranašauja verslo pražūtį, treti gąsdina, kad lydimi nerimo ir įtampos gyvensime dar ne vienerius metus... Tačiau reikėtų pasidžiaugti, jog nors ir karantino sąlygomis, bet pavyko parengti šį ,,Res Humanitariae“ numerį, kuriame skelbiamų įvairiomis temomis straipsnių autoriai, jau gerai žinomi ir dar tik studijuojantys doktorantūroje, pristato savo naujausių tyrimų rezultatus, gautus taikant skirtingas šiuolaikines mokslinių interpretacijų prieigas.

Vienijanti žurnalo „Res humanitariae“ XVIII numerio ašis – baltų kalbų ir kultūrų tyrinėjimai. Didžiausią rinktinės dalį sudaro baltų kalbų istorijai skirti darbai.

Lietuvos tapsmas jūrine valstybe, kaip rodo istorinė retrospektyva ir šiandienos aktualijos, yra gana nelengvas, trūkinėjantis, bet labai įdomus ir reikšmingas procesas. Tik XX a. 3-iajame dešimtmetyje nepriklausoma Lietuvos valstybė įgijo platesnę geografiniu ir reikšmingesnę istoriniu bei ekonominiu požiūriais prieigą prie Baltijos jūros. Tai, regis, sudarė prielaidas spartesniam ir glaudesniam lietuvių priartėjimui prie jūros, jūrinio mentaliteto formavimuisi, kuris kol kas nėra sulaukęs deramo humanitarinių mokslų tyrėjų dėmesio. Kalbiniai ir kultūrologiniai jūros koncepto (konceptualiojo lauko) bei nuo jo neatsiejamo lietuvių jūrinio mentaliteto moksliniai tyrimai Lietuvoje tebėra užuomazgos būsenos. Šiame „Res humanitariae“ numeryje publikuojami moksliniai straipsniai, kuriuose tradiciniais ar moderniaisiais metodais tiriama jūros mentalinė kategorija, jos verbalinė ir neverbalinė raiška lietuvių ir kitų tautų kalbose bei įvairiose kultūros srityse. Publikacijos parengtos 2014 m. lapkričio 20–21 d. Klaipėdos universitete vykusioje tarptautinėje tarpdalykinėje mokslinėje konferencijoje „Tradicijos ir modernumo dermė: konceptas JŪRA kalboje ir kultūroje“ skaitytų mokslinių pranešimų pagrindu.