Klaipėdos universitetas

2020 metų lapkričio 25-ąją Lietuvos akademinę bendruomenę pasiekė skaudi žinia iš Parmos (Italija) – čia staiga mirė Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas, Klaipėdos universiteto Garbės daktaras prof. habil. dr. Gvidas Mikelinis (Guido Michelini).

2019 metai baltų mitinio pasaulėvaizdžio tyrėjams buvo dosnūs (derlingi). Publikuotos net trys solidžios apimties monografijos: Birutė Jasiūnaitė surikiavo visus lietuvių velniavardžius, Nijolė Laurinkienė pradžiugino knyga, skirta baltiškai dangaus sampratai, o Daiva Vaitkevičienė užbaigė tirti baltų gėrimus ir su jais susijusias apeigas

2018 m. rugpjūčio 18-ąją Klaipėdos universiteto bendruomenė, visa Klaipėdos miesto inteligentija buvo sukrėsta skaudžios ir netikėtos žinios – Anapusybėn išėjo Aleksandras Žalys (1951 10 26–2018 08 18) – kolega, bičiulis, mokytojas, bendražygis – asmenybė, kuriai net turtingoje lietuvių kalboje, ko gero, stinga žodžių visapusiškai apibūdinti.

Nėra tiksliai žinoma, kiek iš sėkmingai daktaro disertacijas apsigynusių jaunųjų mokslininkų ryžtasi disertacijų pagrindu publikuoti ir monografijas. O galėtų būti žinoma. Ir net reikėtų skatinti, kad mokslo darbai būtų publikuoti, nes disertacija, kaip žinome, dar toli gražu ne monografija. Disertacijos gynimo metu oponentai ir gynimo komiteto nariai išsako nemažai pastabų, patarimų, pasiūlymų, tad monografijos autorius gali (ir privalėtų) į jas atsižvelgti. Kita priežastis – disertacijoje dėl ribojamos jos apimties panaudojama toli gražu ne visa surinkta, sukaupta medžiaga, aprėpiamos ne visos su tiriamuoju objektu susijusios problemos, netelpa vertingos, originalios iliustracijos ir t. t. Kitaip tariant, disertacija – geriausiu atveju – tik pusiaukelė link monografijos. Loreta Martynėnaitė, 2013 m. sėkmingai apgynusi humanitarinių mokslų (etnologija) daktaro disertaciją tema „Kraštovaizdžio konstravimas: gėlių darželiai Lietuvoje XX a. – XXI a. pradžioje“ pusiaukelėje nesustojo ir, intensyviai padirbėjusi dar pusantrų metų, publikavo monografiją.

This article examines a specific kind of sacrifice to the pagan Lithuanian and Prussian gods recorded in the written sources of the 16th and 17th centuries, sacrifices made in and by water. There is a total of just ten such records known. Both Lithuanian and Prussian tribes practiced this kind of sacrifice. It is noteworthy that sacrifices involving water were not made to a single deity, but rather to several different gods; that the kind of sacrifice varied and that the most diverse sorts of intentions were pursued in making the sacrifice.

Seniai visiems žinomas posakis apie genio bei pasaulio margumą tinka ir šiam žurnalo numeriui. Dėl dviejų priežasčių: pirmoji – publikacijų autoriai – įvairių Lietuvos ir užsienio universitetų mokslininkai; antroji – septyni straipsniai skirti literatūros mokslų, kiek mažiau (keturi) – kalbotyros, vienas – kultūros istorijos problemoms aptarti; taip pat publikuojama viena recenzija ir vienos tarptautinės konferencijos apžvalga. Oponentai gali sakyti: kam toks margumynas, ar nebūtų prasmingiau leidinį paskirti įvairiapusei vienos mokslo krypties problemų analizei. Dar kartą primenu, jog žurnalo redakcijos kolegija nuo pat pirmojo numerio aiškiai apsisprendė: „RES HUMANITARIAE – Klaipėdos universiteto leidinys, skirtas humanitariniams mokslams. Jame skelbiami filologijos (kalbotyros ir literatūrologijos), filosofijos <...> moksliniai straipsniai, recenzuojami reikšmingesni mokslo veikalai, apžvelgiami svarbesni akademinio gyvenimo įvykiai (žr. RES HUMANITARIAE I. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007, 3).

XXI a. aktuali tapo diskusija – ar verta, o jei verta, tai kodėl reikia skaityti. Ir ne tik grožinę, bet ir mokslinę literatūrą. Šalininkai pateikia daugybę argumentų – skaitantis žmogus gali pakeisti save ir pasaulį; lavina dėmesio sutelkimą, atmintį, vaiduotę, protą bei įvairius kitus gebėjimus ir t. t. Šiame žurnalo numeryje rasite dar vieną argumentą – „taip žmogus tolsta nuo žvėries“. Tai profesoriaus Petro Bielskio įžvalga, o jo rašinys šiame numeryje – paskutinis. Tad nuo jo ir siūlau pradėti pažintį su XX (jubiliejiniu!) „RES HUMANITARIAE“ tomu. O jau paskui publikacijų eiliškumą rinkitės savo nuožiūra. Jei Jūsų moksliniai ar bendražmogiškieji interesai siejasi su baltų ir kaimyninių slavų tautų mitologija, etnologija, fokloristika, etnolingvistika, šis numeris bus ir naudingas, ir įdomus.

Šių metų kovo 11 d. (simboliška) Lietuvos akademinė bendruomenė išplatino viešą kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį, Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komitetą, Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetą, Seimo narius, Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę, Lietuvos mokslo tarybos pirmininką Dainių Haroldą Paužą dėl etnologijos studijų grąžinimo į aukštąsias mokyklas. Atkreiptas dėmesys (gal kas nepastebėjo?), jog 2016 m. iš studijų krypčių sąrašo buvo pašalinta Etnologijos kryptis, nors etnologijos disciplinos ir toliau dėstomos vienuolikoje Lietuvos aukštųjų mokyklų, o etnologijos doktorantūros studijas sutartinai įgyvendina keli universitetai.

Šiame žurnalo numeryje publikuojami naujausi lietuvių ir užsienio šalių mokslininkų straipsniai, skirti etnologijos, kalbotyros, literatūrologijos bei kultūros istorijos problemoms nagrinėti.

Klaipėdos universiteto nedraugų užmačioms nebuvo lemta išsipildyti.Uostamiesčio ALMA MATER liko ir, tų pačių nedraugų liūdesiui, liks savarankiška aukštąja mokykla. Negana to, šiemet priimti studentai (suformuotos grupės) į visas humanitarinių mokslų studijų programas. Vadinasi, dėstytojai dirbs. Skaitys paskaitas ir rašys mokslo darbus, o tai reiškia, kad ir žurnalas „RES HUMANITARIAE“ gyvuos. Jo gyvybingumą akivaizdžiai rodo ir apimtis. Ne veltui sakoma: „Kol storas suplonės – plonas sudūlės...“