Straipsnyje pristatomi Žemaitijoje randami ir išlikę seniausi lėlių teatro raiškos pavidalai, lėlių naudojimas natūralioje aplinkoje, nuo bažnytinių švenčių iki pramoginių ar šviečiamųjų veiklų su lėlėmis namų aplinkoje. Straipsnyje aptariami lėlių teatro šaltiniai etninėje kultūroje, supažindinama su meninės lėlių teatro ženklų kalbos pradžia spontaniškajame lėlių teatro raidos etape, nuo lėlės ir kaukės pavidalų etninėje kultūroje, religinėse apeigose iki vaidinimų su lėlėmis namų aplinkoje, šeimos šventėse. Pristatomi autentiški Žemaitijos miestelių ir kaimų gyventojų liudijimai – tikras lobis tyrinėjantiems šio regiono daiktiškąją ir nematerialiąją kultūros paveldo tradiciją, ją įvesdinant į krašto etninės kultūros erdvę.