Naratyvinės terapijos, kaip tarpdisciplininio metodo, socialiniame darbe ir psichoterapijoje ištakos glūdi XX a. pradžioje. Jis svarbus karitatyviniame socialiniame darbe, kai siekiama padėti žmogui ištikus krizei, sprendžiant asmenybės ir socialines problemas. Straipsnyje pristatomas naratyvinės terapijos kontekstas, išryškinant dominuojantį ir alternatyvų naratyvus. Praktinis metodo pritaikymas aptariamas kompleksiškai atskleidžiant eksternalizacijos procesą, kurio metu klientas identifikuoja savo problemą, o terapeutas suvokia savo požiūrį. Naratyvinė terapija gali būti taikoma dirbant su individu, šeima, grupe. Karitatyvinio socialinio darbo praktikoje šis metodas įgalina geriau suvokti asmens tapatumo klausimus.