Straipsnyje atskleidžiama savanorystės fenomeno raiška visuomenėje, akcentuojami savanoriškos veiklos ypatumai nevyriausybinėse organizacijoje (toliau – NVO), teikiant socialines paslaugas. Aptariant NVO veiklos turinį socialinės politikos kontekste pristatomos NVO ir savanorystės ištakos. Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais, aptariama NVO galia vertinant teisinio reguliavimo pokyčius vykdant savanorišką veiklą. Sąsajų tarp savanoriškos, socialinio darbo ir NVO veiklos išryškinimas leidžia modeliuoti įvairių socialinių problemų sprendimo strategijas, siekiant mažinti socialinę atskirtį ir puoselėti visuomenės bendruomeniškumą, rengiant socialinius darbuotojus. Teisinis savanorystės reguliavimas sudaro NVO veiklos profesionalizacijos ir veiksmingo socialinės politikos įgyvendinimo prielaidas.