Straipsnyje aptariami du galimi aplinkosaugos ir socialinio darbo sankirtos laukai: žaliojo socialinio darbo konceptas bei aplinkosaugos ir žmogaus teisių sąsajos. Kartu siekiama atverti šią aktualią socialinio darbo erdvę diskusijoms ir tolesniems tyrimams. Analizuojamos žaliojo socialinio darbo ištakos, socialinio darbo profesijos iššūkiai, kylantys prisitaikant prie tvaraus vystymosi siekiančio pasaulio. Konstatuojama, kad socialinio darbo moksle ir praktikoje būtina keisti paradigmą, akcentuojant bendruomenės stiprinimą, kolektyvinę atsakomybę, socialinio ir aplinkosauginio teisingumo sąsajas. Pristatomi du aplinkosauginių žmogaus teisių pagrindimo diskursai: vienas akcentuoja sveiką aplinką, kaip žmogaus teisių įgyvendinimo sąlygą, kitas dėmenis sukeičia vietomis ir žmogaus teises mato kaip aplinkosaugos problemų sprendimo priemonę. Taigi aplinkosaugos idėjų įtraukimas į socialinio darbo veikos erdvę suteiktų profesijai šiuo metu mažai išnaudojamą makrodimensiją, kartu gerokai praplėstų ir įprasmintų profesionalizacijos procesą.