Užsitęsusios vasaros įmagnetinta rugsėjo penktosios naktis Rolandui Rastauskui buvo paskutinė. Ji nusinešė į savo tamsą nepakartojamąjį, kūrybinės energijos ir ateities sumanymų kupiną Rora, kuriam iki septyniasdešimtmečio tetrūko penkių savaičių. Pasiglemžė Jį be jokių įspėjimo ženklų, plėšriai ir įžūliai, nors, sako, paskutinį vakarą prašęs palikti buto duris nerakintas – maža kas... Rytą trenkė žinia, skelbianti mirties absurdo triumfą.