Vaidybinis filmas „24 savaitės“ („24 Wochen“) – meniškai ir gyvenimiškai įtaigus pasakojimas apie tėvus, kurie laukiasi Dauno sindromą ir širdies ydą turinčio vaiko. Po emociškai įtempto tarpasmeninio svarstymo, veikiant emociniams artimiausių žmonių santykiams ir socialinėms profesinių santykių aplinkybėms bei visuomenės požiūriui, mama pasirenka vėlyvąjį vaisiaus abortą. Visa draminė istorija, tragedijai artimos peripetijos, emocinė dialogų sugestija, poetiškumo turintis prologas ir epilogas teikia paskatų šį filmą suvokti ne tik kino meno, bet ir literatūriniu, socialiniu bei gyvenimišku požiūriu. Vienas ir kitas rakursas parankūs siekiant pagrindinio straipsnio tikslo – fenomenologiškai aprašyti ir ištirti filme iškylančią protinės negalios (intelekto sutrikimo) refleksiją.