Straipsnyje nagrinėjamas labai specifinis, lietuvių mokslininkų netyrinėtas dokumentinio žanro tipas – lietuviškas etnografinis filmas. Remiantis etnografijos ir kinematografijos kūrimo principais analizuojamas etnografinio filmo savitumas, aptariama lietuviško etnografinio filmo istorinė raida, išskiriamos lietuviško etnografinio filmo kategorijos, nusakomos jų savybės. Dėl audiovizualinės kalbos etnografinis filmas laikomas unikalia ir savita vaizdinių kultūroje bei visuomenėje reprezentavimo priemone. Pastaraisiais dešimtmečiais naujosios technologijos ir jų inspiruoti kūrybiniai sprendimai keičia etnografinio filmo suvokimo ribas, kartu keisdami ir etnografinio filmo reprezentacinę vertę bei prasmę. Šiame straipsnyje sąvoka filmo reprezentacinė vertė vartojama kaip siekis paveikti filmo žiūrovą kameros užfiksuota kultūra, skatintant joje apsilankyti. Straipsnio tikslas – įvertinti lietuviškų etnografinių filmų reprezentacinę vertę ir prasmę, kurios analizuojamos iš etnologų pozicijos. Straipsnio tyrimo rezultatai rodo, kad šiuolaikinis lietuviškas etnografinis filmas sparčiai vystosi, jo gamyba intensyvėja, tačiau daugėja ir nekokybiškos produkcijos, kuri yra tik režisūrinės tikrovės versija, montažas, suponuojantis klaidingą Lietuvos kultūros reprezentaciją.