Straipsnyje tyrinėjamas neošamaniškasis turizmas, jo paplitimas ir kompleksiškumas kultūrų studijų kontekste, atsižvelgiant į skirtingas

mobilumo formas – ne tik į fizinį žmonių, bet ir į idėjų, vaizdinių bei daiktų judėjimą. Analizuojami neošamanizmo vaizdiniai

kultūrinėje vaizduotėje, lėmę šio turistinio reiškinio plitimą, turistų charakteristika ir motyvai, pagrindiniai ištekliai bei šios turizmo

industrijos problemiškumas. Remiantis mokslinės literatūros analize, internetinių šaltinių apžvalga ir atlikto etnografinio tyrimo

duomenimis straipsnyje pabrėžiama, kad neošamaniškasis turizmas yra sudėtingas reiškinys, apimantis tradicinių etninių religinių

praktikų apropriaciją ir įtraukimą į šiuolaikinės Vakarų kultūros asmenybės tobulinimosi tradiciją. Aptariami neošamanizmo ryšiai su

Naujojo amžiaus religiniais judėjimais, gamtiniu dvasingumu ir aplinkosaugos idėjomis bei šio reiškinio vaidmeniu vartotojų visuomenėje.

Išryškinami su neošamaniškojo turizmo industrija susiję iššūkiai, tokie kaip turistų srautų poveikis vietos bendruomenėms,

etiniai ir teisiniai klausimai, susiję su enteogenų vartojimu. Straipsnis atskleidžia neošamanizmo kompleksiškumą, teorines reiškinio

konceptualizavimo strategijas.