XXI amžiaus demokratinėje realybėje atotrūkis tarp piliečių lūkesčių ir tikrovės gilėja. Demokratija neatitinka demokratijos idealo,

jos plėtra yra sudėtinga ir stringanti. Demokratinė politinė tvarka ir demokratijos legitimacija priklauso nuo suvereniteto, atstovavimo,

dalyvavimo ir lygybės principų įgyvendinimo. Kai demokratijai kyla šių principų užtikrinimo problemų, ja imama abejoti ir ją

kritikuoti tiek visuomenėje, tiek moksliniame diskurse. Visuomenės nuomonės tyrimai vis dar rodo piliečių pritarimą pagrindinėms

demokratijos vertybėms, bet neveiksmingos institucijos kelia grėsmę demokratijai. Siekiant įgyvendinti tikslą, taikytas mokslinės

literatūros analizės metodas. Straipsnyje pristatomi debatai dėl demokratijos krizės, įvertinant demokratijos legitimaciją, taikant

metodologinę politinės filosofijos prieigą. Straipsnį sudaro trys dalys, pirmiausia peržvelgiant bendrąsias šiuolaikinės demokratijos

raidos tendencijas bei debatus dėl demokratijos krizės, aptariant suvereniteto, atstovavimo ir didėjančios nelygybės visuomenėje deformacijas,

užbaigiama trečia straipsnio dalimi, kur pasitelkus visuminio legitimumo analitinę perspektyvą įvertinamas demokratijos

krizės diskurso įžvalgų poveikis normatyviniam demokratijos legitimumui, t. y. piliečių moralinei savivokai.