Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo sistemoje identifikuojamas darbuotojų senėjimas ir jų trūkumas, o į laisvas pareigybes

organizuojami konkursai nesulaukia susidomėjimo. Tokia situacija rodo akivaizdžią demotyvuojančių veiksnių raišką, tačiau daugelis

šios tematikos tyrimų orientuoti į vidurinio ugdymo įstaigų darbuotojų motyvavimą. Straipsnyje keliamas probleminis klausimas,

kokie demotyvuojantys veiksniai lemia nenorą rinktis ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogo profesiją. Teoriškai

išanalizuotos ir empiriškai ištirtos trys demotyvuojančių veiksnių grupės: bendra politinė-sociokultūrinė situacija švietimo srityje;

darbo ypatumai ikimokyklinio ugdymo įstaigoje; veiksniai, susiję su pačia asmenybe. Anketinėje apklausoje dalyvavo ikimokyklinio

ir priešmokyklinio ugdymo pedagogikos studentai bei pagal šią specialybę dirbantys absolventai. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad labiausiai

demotyvuojanti veiksnių grupė yra darbo ypatumai ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, mažiausiai įtakos turi veiksniai, susiję

su pačia asmenybe, jos ankstesne patirtimi, tobulėjimo galimybe. Įvardyti šie svarbiausi demotyvuojantys veiksniai: per didelis vaikų

skaičius grupėje, sudėtingas darbas, patiriama psichologinė įtampa, nepakankama pagalba pradedantiesiems pedagogams.