Klaipėdos universitetas

This paper analyses some of the most important features of postmodernism, determining the way of a modern person’s life, relationship with oneself and, ultimately, with transcendence. One of the main aspects of contemporary society is excessive consumption, in fact relativism, secularism and subjectivism. These phenomena, in their psychological and theological sense, promote the disintegration of the integrity of the human person. This phenomenon becomes very visible in cases of illness, suffering and death. The modern man has lost the harmony between the body, the spirit and the soul, and at the same time the right relationship with God. It does arise in human life between the various dimensions of life: personal self-awareness, family, work, business, work, and other fields. Without faith, postmodernism does not accept man’s inevitability of death, strives to ignore it, or simply flee from it. But this does not give peace to human. The search for the meaning of life and death is in the nature of man, so only believing in a supernatural world, the fostering of spiritual values gives real hope.

The article analyzes the theme of the Trinity of God in the encyclicals of John Paul II. St. Pope John Paul II was one of those supreme pastors of the Catholic Church who, during a sufficiently long time of his pontificate (27 years), time wrote many encyclicals, apostolic exhortations, and other Church documents. They fought relentlessly for human rights, against the so-called “realism of socialism”, against communism, against liberal theology. He spoke out against abortion and euthanasia, against “wild capitalism” and liberalism. He spoke out against the women’s priesthood and allowing Catholic priests to marry. So, let’s say his teaching doctrine was conservative but balanced. He saw the signs of the time perfectly and was able to read them. This essentially gave one of the most peaceful times in every sense to the entire Catholic Church. He wrote a total of 14 encyclicals in which he touched on the theme of the Trinity of God in one way or another. It could not be otherwise, because in Christianity, to speak of God means to speak of the Father, the Son, and the Holy Spirit. One of the first encyclicals in which the Pope explored the doctrine of the Trinity of God in detail was Redemtor Hominis (1979). This theme was further developed in the encyclicals Dives in misericordia (1980), Dominum et vivificantem (1986). The Pope has always presented the teaching of the Trinity of God in a historical context of how the dogma of the Trinity has been perceived and accepted or rejected from early Christian times to the present day, clearly reflected in the sources of the Christian faith: Scripture, the Bible, the Church Fathers and its traditional official teaching – Magisterium. In dealing with these topics, the encyclical concluded with a pastoral call for the Church to evangelize believers and the world.

Mokslo ir tikėjimo santykis, arba dialogas, ne visais amžiais buvo sklandus. Būta ir susipriešinimo, tam tikros kaktomušos, netgi didelių nesusipratimų ar nusivylimų. Bet tai jau praeitis. Šių dienų pasaulyje, kada taip pabrėžiama individo teisė į viską, – privatų gyvenimą, asmeninį pasirinkimą, darbą, gyvenimo būdą, religiją – tikėjimo išpažinimas tampa lyg savaime suprantama tolerancijos išraiška. Manytume, kad ateities pasaulis gali turėti viltį dėl ateities tik puoselėdamas tikėjimo vertybes, bent jau jų neignoruodamas, megzdamas dialogą su tuo, kas amžina, nepavaldu laiko tėkmei, materialumo trapumui. Kitaip žmogus savotiškai „apiplėštų“ pats save, gal net ir susinaikintų ar tiesiog tyliai išnyktų. Šviesios atminties šventasis popiežius Jonas Paulius II ypač pabrėžė tikėjimo ir mokslo svarbą. 1998 m. enciklikoje „Fides et Ratio“ teigė: „Šiandien tai dar aiškiau matyti, ypač susimąsčius apie tai, kad viena iš krikščionybės atneštų naujovių buvo visuotinės teisės pažinti tiesą pripažinimas. Griaudama rasines, socialines ir lyties sienas, krikščionybė nuo pat pradžių skelbė visų žmonių lygybę prieš Dievą. Iš to plaukianti pirmoji išvada susijusi su tiesos klausimu. Tiesos paieška ne be elitinio pobūdžio, kas buvo būdinga senovės žmonėms: kadangi kelias į tiesą atveria kelią į Dievą, jo niekam nevalia užginti. Yra daugybė kelių, vedančių į tiesą, kadangi krikščionybės tiesa turi išganomąją galią, galima rinktis bet kurį iš jų, jei tik jis veda į galutinį tikslą, tai yra į Jėzaus Kristaus Apreiškimą“ (Fides et Ratio, nr. 38).

Skaitytojams pristatome jau antrąjį „Mokslo ir tikėjimo dialogų“ numerį, kuris yra keletą metų leisto Klaipėdos universiteto žurnalo „Tiltai“ krikščioniškojo priedo tęsinys. Žmogus yra būtybė, atvira dialogui. Tik per kalbą jis įsisąmonina kitą asmenį, kartu ir patį save. Tik užmezgęs dialogą su Dievu, gali užmegzti santykį su Aukščiausiuoju. Krikščionys teigia, kad ši bendrystė peržengia istorijos ribą ir nusidriekia į amžinybę. Žmogaus išganymas yra ne kas kita kaip pats Dievas, turint omenyje faktą, kad nuo pat sukūrimo esame sutverti dėl jo. Gyvenimas ir mirtis įgyja prasmę tik tikint antgamtinį pasaulį, Dievo karalystę, kurią skelbė ir apie kurią mokė Jėzus Kristus.Šiame numeryje dominuoja KU Jono Pauliaus II krikščioniškųjų studijų centro darbuotojų publikacijos. Yra ir kitų mokslininkų straipsnių įdomiomis religinėmis temomis.

Skaitytojams pristatome jau trečiąjį Klaipėdos universiteto Jono Pauliaus II krikščioniškųjų studijų centro kuruojamą leidinį „Mokslo ir tikėjimo“ dialogai. Šįkart leidinyje dominuoja minėto centro darbuotojų publikacijos: vienos parašytos pačių autorių integraliai, kitos – su „Dvasinio konsultavimo ir asistavimo“ magistrantūros studijų programos absolventais. Tai puikus studijų ir mokslo integravimo pavyzdys. Kaip visada, šiuose straipsniuose ieškoma mokslo ir tikėjimo, religijos ir visuomenės, bendražmogiškųjų vertybių ir krikščioniškojo dvasingumo sąsajų. Tikra yra tai, kad šiandien mokslas pats vienas, kaip toks, negali išspręsti svarbių gyvenimo prasmės, laimės ir dorovės klausimų. Savotiškai teisus buvo F. Dostojevskis, romano „Broliai Karamazovai“ personažo Ivano lūpomis sakydamas: „Jeigu Dievo nėra, tada viskas galima.“ Jeigu nėra vienos tiesos, kuri pagrindžia, sakytume ontologiškai, visas kitas tiesas, vieno atskaitos taško, kuris pagrindžia visą žmogaus moralę, jo sąžinę, veiklą ir gyvenimą, jeigu nėra nieko, kas peržengtų mūsų šio gana mažo ir riboto empirinio pasaulio ribas, tai galiotų senovės romėnų pagonių šūkis: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime.“

Šiandien mokslo pasaulyje sutariama, kad mus supanti realybė nėra tik empirinė, ji turi ir ženklią dvasinio pasaulio erdvę, tai, ką krikščioniškoji teologija įvardija kaip transcendentinį pasaulį. Todėl atradimai negali būti tik fizikiniai, jie yra ir dvasiniai, kartais gal netgi reikšmingesni žmogaus gyvenimui už empirinio mokslo atrastus dėsnius.

Šiandienos visuomenė pasiruošusi tikėti šviesesne ateitimi ir tikėtis geresnių gyvenimo sąlygų, aukštesnio išsilavinimo, mokslo laimėjimų, puikiai besiklostančių politinių santykių, stabilesnės ekonominės situacijos, efektyvesnės medicinos ir kitų teigiamų pokyčių. Tačiau taip nutinka, kad kuo ilgiau žmonija gyvena istorijoje, tuo rečiau tie lūkesčiai pasiteisina arba iš viso nepasiteisina. Vis labiau nusiviliama politiniu gyvenimu, mokslu; iškrypsta visuomenės moralė, dorovė; medicina nepadeda išvengti mirties; ekonominė padėtis nepastovi (auga arba svyruoja bedarbystės lygis); žmonės vis labiau teršia gamtą, kol galų gale turbūt pradės nykti ir patys.

2020 m. Lietuvoje paskelbti šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II metais, kurie skirti 100-osioms jo gimimo metinėms. Prisiminta jo pastoracinė kelionė į Lietuvą 1993 m. Tai buvo išties įsimintinos dienos. Studijuoti į Romą išvykau 1991 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Tada katalikui Romoje matyti Šventojo Tėvo asmenį iš arti buvo didžiulė nuostaba. Italijos televizija transliuodavo popiežiaus keliones į svetimus kraštus, buvo įdomu stebėti gyvą, nuoširdų bendravimą su šv. Petro įpėdiniu. Šis popiežius bene pirmasis atnaujino tokią praktiką. Iki tol popiežiai paprastai gyvendavo ir veikdavo apsiribodami Vatikano rūmais. Ir štai 1993 m. jis atvyko į Lietuvą. Tarsi viskas jau matyta, išjausta, bet mūsų krašte buvo naujovių: dialogas su kitomis konfesijomis, mūsų „šiaurietiško emocinio šaltumo“ priėmimas, palyginti mažos žmonių minios, santūrus popiežiaus ir vyskupų santykis. Vis tiek tai buvo šventė. Šis vizitas buvo labiau galutinio išsivadavimo iš komunizmo priespaudos simbolis. Mano asmeniniu įsitikinimu, daug labiau pasisekusi popiežiškoji kelionė buvo popiežiaus Pranciškaus prieš keletą metų: visai kita nuotaika, kitos gairės ir kiti rezultatai. 2018 m. popiežiaus Pranciškaus vizitas – tai tikėjimo sustiprinimas.